pasiruošė ginčytis. Staiga persimainė, o veide pasirodė klastingoji šypsena.
– Gal tada galima išsinuomoti?
– Išsinuomoti?
– Pone Džounsai, jūsų verandoje nebėra vietos. O jeigu planuojate pagaminti daugiau baldų – ar turite slaptų baldų reprodukcijų, – štai tada reikės daugiau vietos. O man reikia kaip tik tokių kėdžių lauko kavinei. Todėl norėčiau keletą išsinuomoti ir suteikti jums taip reikiamos vietos.
– Ne.
Ji tvirtai sučiaupė lūpas.
– Pasakykite bent vieną rimtą priežastį.
– Todėl.
– Tai visai ne priežastis, – moteris papurtė galvą. – Juk jūs nerimtai. Ką tik pateikiau verslo pasiūlymą. Koks verslininkas nesileidžia bent į derybas?
– Aš neprekiauju baldais.
Sofija kilstelėjo antakį.
– Ir nesideru. – Jis nesiruošė aiškintis.
Mortizas pakilo ir kuo draugiškiausiai nusiteikęs vizgino uodega. Harlanas spragtelėjo pirštais kviesdamas šunį atgal, bet buvo per vėlu – šis jau stovėjo prie Sofijos ir visu kūnu spaudėsi jai prie kojos, uodega plekšnodamas per šlaunis ir keldamas debesis palaidų kailio plaukų, kurie skraidė aplinkui tarsi pienių pūkai. Tada Harlanas suprato, kodėl šuo toks draugiškas…
Mažas baltas maišelis vis dar sūpavosi ant Sofijos Votson pirštų. Pagunda, kuri vertė Mortizą uosti orą ir spaustis arčiau.
– Ar galiu jas išsinuomoti? – vėl paklausė ji, stengdamasi apeiti šunį, tačiau Mortizas judėjo drauge.
– Mortizai… – perspėjo Harlanas, bet jo žodžiai buvo tarsi balsas tyruose. Nė nespėjus užbaigti sakinio retriveris spėjo pastverti maišelį ir nušokti nuo verandos.
– Kas čia, po galais? – apsisuko Sofija. – Jūsų šuo ką tik pavogė mano priešpiečius!
Harlanas pažvelgė į palmės pavėsyje gulintį Mortizą , palaimingai draskantį pakavimo popierių.
– Tikrai.
– Nesiruošiate jam sukliudyti?
Mortizas kilstelėjo snukį ir prarijo ką tik išvynioto sumuštinio dalį. Prie jo pribėgo Tenonė ir atsigulusi greta įniko kramsnoti dar neišvyniotą sausainį.
– Regis, šiek tiek per vėlu.
Sofija Votson pradėjo purkštauti. Paskui nusikeikė. Tada dar šiek tiek papurkštavo.
– Na, tada nepaliekate kitos išeities, – galiausiai tarė. Nusitraukusi švelniai geltonos spalvos megztinį sviedė į Harlaną. Tas pagavo drabužį ir įsistebeilijo į Sofiją. Šioji stovėjo tik su aptempta berankove palaidine, kuri spalviškai derėjo prie megztinio. Harlanas sumirksėjo ir akimirką prarado nuovoką .
Tik po gerų penkių sekundžių pagaliau suprato, ką daro Sofija: sustačiusi vieną ant kitos dvi kėdės užsikėlė ant galvos ir dabar stovėjo nuo pastangų įtempusi bicepsus.
– Pasiimu šias kėdes kaip kompensaciją už prarastus priešpiečius, – pranešė.
– Ei, negalite…
– Galiu ir pasiimsiu. Stebėkite. – Sofija apsisuko su kėdėmis ant galvos ir nusileido verandos laipteliais.
Harlanas žvilgtelėjo į šunis.
– Kodėl jos nesulaikėte?
Mortizas ir Tenonė pakėlė akis, Harlanas nusikeikė, o šunys vėl įniko doroti tarp letenų įspraustus priešpiečius.
Velniava. Harlanui reikės rimtai užsiimti šia moterimi, kol galutinai neišvedė iš kantrybės.
Antras skyrius
– Gražios kėdės, – išsiviepė Lulu Sonders ir klestelėjo į vieną iš dviejų ąžuolinių Adirondako stiliaus [Adirondako architektūrinį stilių suformavo stovyklavietes Niujorko valstijos Adirondako kalnuose kūrę meistrai. Šio stiliaus namai ir baldai pasižymi masyvumu, statomi ir gaminami daugiausia iš rąstų, kad sukurtų kaimo atmosferą.] kėdžių, kurios puikavosi prie ryškia mozaika dekoruoto stalelio priešais Cuppa Java kavinę. Šie rankų darbo šedevrai puikiai tiko jaukioje kavinukėje. Sofija ilgai ieškojo lauko baldų, ir vieną popietę netikėtai užmačiusi kėdes Harlano Džounso verandoje nustojo dairytis kokių kitų. Jos tobulos, nes padarytos vietos meistro.
Mažame Edžertono Krantų miestelyje kuo daugiau prekių įsigyjama iš vietos prekeivių, tuo geriau. Kavos pupeles Sofija pirko iš vietinės parduotuvės, kurioje jas skrudino, bandeles kepė iš vietinių produktų ir tiekė klientams kartu su gėrimais, pavadintais vietinių įžymybių vardais. Ji nusamdė Lulu, kuri buvo kilusi iš šeimos, gyvenančios Edžertono Krantuose nuo pat jų atsiradimo dienos, ir kuri dėl savo draugiško ir pagyrūniško charakterio buvo tapusi kone vietine legenda. Pati Sofija čia gyveno visą gyvenimą ir troško, kad kavinukė darytų amžinumo įspūdį.
Kaip tik dėl to šį rytą ir susivaidijo su tuo nepakenčiamu Harlanu Džounsu. Dar neteko sutikti vyro, kuris taip erzintų. Be to, jo šunys visiškai nevaldomi. Ir atrodė, kad jis pasiryžęs paversti ją miestelio pajuokos objektu. Tačiau kėdes meistravo nepaprastas.
Sofija klestelėjo ant kėdės priešais ir atsuko veidą į saulę. Klientų nebuvo, ir ji mėgavosi reta ramybės akimirka. Sofija kavinėje praleisdavo didumą laiko ruošdama latę ir tiekdama šviežiai keptus itališkus džiūvėsėlius [Biscotti (it.) – juostelėmis supjaustytas pyragas; pjaustomas vos ištrauktas iš orkaitės, kad riekelės būtų traškios.] – nors savo darbą ji mėgo, pasinaudodavo ir nedažna proga pasimėgauti darbo vaisiais.
– Ačiū, – padėkojo ji Lulu. – Pavogiau iš Harlano Džounso verandos.
– Pavogei?
– Taip. Tas vyras per daug užsispyręs savo paties labui.
– Ir seksualus, – atsidususi pridūrė Lulu. Nubraukė nuo antakio tamsiai rudus plaukus ir gurkštelėjo šaltos kavos, kurią jau anksčiau abiem patiekė lauke. – Ką jau kalbėti apie pietietišką akcentą. Tikras saldainiukas.
Sofija nusijuokė.
– Saldainiukas? Harlanui Džounsui nepritaikyčiau nei šio, nei kito panašaus epiteto.
– Drauge, tuomet esi akla, nes šis vyras yra seksualiausias egzempliorius, kokio miestelis nematė jau ilgą laiką. – Lulu prispaudė ranką prie krūtinės. – Tai aš jam išnuomojau namą, tad turėtum jaustis dėkinga, jog pagyvinau tavo apylinkių peizažą.
Šaligatviu atžirgliojusi Mildreda Mejers išgelbėjo Sofiją nuo komentaro apie Harlano Džounso seksualumo koeficientą. Tikriausiai tai tik į gera, nes Sofijos gyvenime nebuvo laiko vyrams. Ji jau pasimokė, jog negalima vienu metu
