tavo dėdės Lario. Nagi, apsižvalgyk, ar tau dar maža įrodymų? Tu netiki šiais sausainėliais, nes nesi jų ragavusi.
– Neragavau, nes kepdama vos spėju suktis.
Samanta atsiduso, bet paėmė porą ir įdėjo į lėkštelę. Jei nepadės, tai bent nepakenks. Visa tai – tušti paistalai. Kad ir ką tvirtintų teta Džinė.
Atsargiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, ji nusvirduliavo iki stalelio, kur sėdėjo reporteris, ir pastatė jam prieš nosį kalną saldumynų bei puodelį garuojančios kavos.
– Prašom vaišintis, pone…
Ir… nutilo. Jo vardas išgaravo iš galvos.
Vienmarškinis jis sėdėjo prie mažo apvalaus staliuko parduotuvės kampe, iš kur, žvelgiant pro didžiulius veidrodinio stiklo langus buvo matyti centrinė miesto aikštė. Viskas bylojo jį esant turtingą: tobulai krintantys drabužiai buvo iš brangių medžiagų, laisva laikysena. Atraitotos marškinių rankovės išryškino raumeningas rankas, plaštakas. Samanta įsivaizdavo, kaip ilgais pirštais jis liečia pianino klavišus, liečia moterį…
Dievulėliau. Susizgribo spoksanti.
– Pone Makgregorai, – kaip kirviu nukirto. – Vaišinkitės. – Tada žengtelėjo keletą žingsnių atgal. – Hm, vaišinkitės.
Jis pasisuko į ją ir šypsena it netikėtas saulės spindulys nutvieskė veidą. Tai truko dalį akimirkos – ji būtų galėjusi prisiekti, kad viską įsivaizdavo. Bet ne. Jis tikrai nusišypsojo. Galbūt taip padėkojo. O gal jį pralinksmino jos sutrikimas?
Šiaip ar taip, Samanta pastebėjo, kad ta šypsena permainė jo veidą. Sušvelnino bruožus. Privertė jos širdį plakti taip, kaip jau seniai nebuvo plakusi.
– Jūs tai jau sakėte, – pastebėjo jis.
Na aišku, jis šaiposi, dabar Samanta pasijuto visai nepatogiai.
– Jau sakiau? Atsiprašau. Jūs… verčiate mane nervintis. – Nieku gyvu nepripažins buvusi viešai pažeminta.
– Tikrai? Kodėl?
– Jūs pirmas reporteris, užsukęs į mano krautuvėlę. Išskyrus Džojų iš Riverbendo žinių, bet jis nesiskaito. Jam devyniolika, mokosi koledže ir dažniausiai čia užsuka tik išgerti kavos be kofeino, nes paprasta kava jį taip suaktyvina, kad vargšas nebegali susikaupti.
Ji tauškė niekus. Kas jai užėjo? Samanta Barnet niekada netauškia niekų. Niekada nesinervina.
Samanta, tu jį tikrai sužavėjai.
– Man reikia grįžti į virtuvę, – tarė ji, nykščiu rodydama ta kryptimi.
– O aš turiu jus apklausti. Gal pamiršote? Būtų paprasčiau, jei nereikėtų šūkalioti.
Samanta suprato jį supykdžiusi.
– Gerai. Tik atsinešiu kavos. Skirtingai nei Džojui, man reikia kofeino.
Jis nusijuokė. Trumpai, tas jo juokas truko maždaug kiek pusė cha, bet vis tiek buvo juokas ir Samanta palaikė tai geru ženklu. Pradžia. Jeigu ji ir jos maistas jam patiks, gal vyrukas parašys iš klumpių verčiantį straipsnį, o tada pagaliau bus išklausytas jos kalėdinis troškimas.
Jai pasišalinus niekas nepastebėjo, kaip nerimastingai, miklindamas visus pirštus iš eilės, vyriškis ėmė barbenti į stalą.
Samanta buvo beimanti kavinuką, kai netikėtai jai per petį patapšnojo teta Džinė.
– Samanta, aš pamiršau tau kai ką pasakyti.
– Jei vėl bandysi mane įtikinti, kad pasinaudočiau senelės sausainėlių…
– Ne, ne, tai dėl žurnalo, kuriam jis atstovauja. Jis iš Gurmanų, tiesa?
Samanta įsipylė kavos.
– Taip. Tai itin populiarus leidinys. Visi jį skaito, išskyrus mane. Aš neturiu laiko skaityti.
Džinė išsivėpė.
– Na, aš skaitau – bent jau skaitydavau. Anksčiau žurnale buvo rašoma apie maistą, receptus ir panašius dalykus, tačiau pastaruoju metu kažkas pasikeitė.
– Kas pasikeitė? – nenustygo Samanta.
Teta kiek patylėjo, paskui atsiduso.
– Gurmanai tapo kaip tie žurnalai, pardavinėjami savitarnos parduotuvėse prie kasų. Jame daug rašoma apie kepyklų ar restoranų savininkų asmeninį gyvenimą. Tai… atgrasu.
– Nesuprantu, kas čia bloga rašyti apie asmeninį verslininkų gyvenimą.
Džinė gūžtelėjo pečiais.
– Būk atsargi, – tarė ji, suėmusi Samantą už rankos. – Žinau, kaip saugai savo ir senelės privatumą. Nors ir nepritariu šiam tavo sprendimui, bet tu mano seserėčia ir aš tave visada palaikysiu.
Samanta apkabino tetą.
– Ačiū.
– Nėra už ką, Sem, – tai tarusi teta atsitraukė ir pro prekystalio viršų dėbtelėjo į Fliną Makgregorą. – Yra dar šis tas, ko turėtum saugotis.
– Kas gi?
Džinė išsišiepė.
– Jis velniškai mielas. Brangute, reikia tik džiaugtis, kad ši bėda pagaliau tave surado.
Samanta čiupo kavos puodelį.
– Aš tokia užsiėmusi, kad neturiu laiko jokiems naujiems santykiams. – Ji papurtė galvą. – Ką nors pradėti būtų tas pats kas maišant tešlą padauginti mielių. Galiausiai nieko gero neišeitų.
ANTRAS SKYRIUS
Samanta grįžo su kavos puodeliu rankose ir prisėdo ant kėdės priešais Fliną Makgregorą. Tetos Džinės žodžiai tebeskambėjo galvoje. Ant stalo šalia vyriškio gulėjo atkimštas rašiklis, o bloknoto atverstas tuščias puslapis. Kavos buvo nugerta, tačiau kepinėliai gulėjo neliesti. Neparagavo nei glazūruotų Kalėdų Senelio sausainėlių, nei ypatingųjų senelės sausainėlių, nors būtent dėl jų jis ir trenkėsi į Riverbendą.
Jos nuotaika subjuro, tačiau neišsidavė. Gal visų pirma jis nori su ja pasišnekėti. O gal, kaip ką tik perspėjo teta Džinė, trokšta pasiknaisioti po svetimus reikalus.
Jos reikalus.
– Ar dabar jau galime pradėti?
– Žinoma.
– Šaunu. Papasakokite savo kepyklos istoriją.
Samanta sukryžiavo rankas ant stalo.
– Gerąją Viltį įkūrė mano seneliai Viltis
