Nuoširdžiai patariu.
Jis šaudo. Bando išsiaiškinti, ar ji vietinė – lygiai kaip tada, kai paklausė, kodėl ji šiame restorane niekada nėra buvusi. Mėgina suprasti, kokia tikimybė jiedviem atsitiktinai ar tyčia vėl susitikti. O juk juos skiria ilgakotė rožė ir paslaptingoji moteris.
– Turėsiu omenyje, – atsakė Dela. Ir vėl ėmė skaityti programą.
Bet jis ir šįkart nepaisė.
– Žinote, nedaug pažįstu savo amžiaus žmonių, kurie mėgtų operą, – vyriškis išmėgino naują kelią. – Bent ne tiek, kad eitų jos klausytis gyvai. Įsitaisytų ložėje. Jums ji turbūt labai patinka.
Dela mintyse atsiduso, tyliai kaltindama jį, kad pakeitė temą. Smūgis žemiau juostos. Ji niekaip negali atsispirti pagundai pasikalbėti apie patį mėgstamiausią dalyką pasaulyje.
– Tiesą sakant, dievinu operą, – praradusi viltį atsakė ji, programa nukrito ant kelių.
Pasisukusi pažvelgė į vyrą ir suprato, jog būdamas čia jis jaučiasi toks pat laimingas kaip ir ji ir lygiai taip pat aistringai mėgsta operą. Taip stipriai, kad ištirpo anksčiau jo akis temdęs liūdesys. Dabar Dela pamatė, kad jo akys nėra visiškai rudos. Rainelė, išmarginta aukso dulkėmis, išryškino jo akis, kurios dar labiau ją užvaldė.
– Mėgstu operą nuo vaikystės, – prisipažino Dela. – Mūsų kaimynė buvo didelė operos gerbėja ir mane supažindino su klasika. – Ji neužsiminė, kad per popieriaus storumo nuomojamo butuko sienas paprasčiausiai girdėdavo ponios Klosteman radiją ir gaudydavo kiekvieną komentarą operai pasibaigus. – Kai pirmą kartą pamačiau operą gyvai, – tęsė Dela nesivargindama paminėti, jog matė ne scenoje, o per PBS televizijos tinklą, – buvau sužavėta.
Ji, tiesą sakant, būtų norėjusi pasirinkti muziką ir skirti jos studijoms visą gyvenimą. Tačiau žmogui iš tokio visuomenės sluoksnio studijos koledže buvo nepasiekiama svajonė, todėl baigusi mokyklą Dela pradėjo dirbti pasiuntinuke vienoje gerą vardą turinčioje Volstrito maklerių kompanijoje. Ji palypėjo karjeros laiptais ir tapo sekretore, tačiau taip ir neturėjo laiko siekti išsilavinimo. Ji gana neblogai gyveno iš savo uždarbio, tiesą sakant, net geriau, nei galėjo tikėtis užaugusi tokioje aplinkoje, ir buvo patenkinta tuo, kaip klostosi jos gyvenimas. Bent iki tol, kol tas gyvenimas sudužo į milijoną šukelių ir Delai neliko nieko kita, išskyrus Džefrį, pasiūliusį įtartiną prieglobstį, žinoma, ne už dyką.
Tarsi šios minties pažadintas suskambo orkestras ir salėje pritemo. Dela neatsispyrė pagundai mesti paskutinį žvilgsnį į savo kompanioną prieš užgęstant šviesoms, tačiau pamačiusi, kad vyras žiūri į ją ir kad kėdė tarp jųdviejų vis dar tuščia, ji greitai nukreipė dėmesį į sceną.
Dela pasinėrė į Mimi, Rudolfo ir jų draugų bohemos pasaulį ir jos pačios gyvenimas nublanko. Ji taip įsijautė, jog per pertrauką užsidegus šviesoms prireikė minutėlės sugrįžti iš devyniolikto amžiaus Paryžiaus į dvidešimt pirmo amžiaus Čikagą. Ji kelis kartus sumirksėjo, giliai įkvėpė ir nespėjusi susivokti pažvelgė į kaimyną: jis tebežiūrėjo į Delą tokiomis pat akimis kaip užgęstant šviesoms, tarsi pirmą operos dalį būtų žiūrėjęs ne į sceną, o į ją.
Pilve vėl keistai suzvimbė, todėl Dela tučtuojau nusigręžė į minią. Nenusakomai prabangiomis suknelėmis pasidabinusios moterys auksiniame salės fone atrodė lyg spalvoti brangakmeniai, įspūdį dar labiau sustiprino spindintys jų papuošalai. Dela žiūrėjo, kaip jos, įsikibusios savo palydovams į parankes, išeina pertraukos, kaip dėmesingai vyrai palenkia galvas, kai jos juokiasi ir kalba.
Akimirką jai skaudžiai pagailo, kad šis vakaras negali tęstis amžinai. Juk būtų puiku mėgautis tokiais vakarais kada tik panorėjus, nesijaudinant dėl kainos ir nebijant, jog kas nors pamatys tokioje vietoje, kur ji neturėtų būti. Dela apskritai neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo kur nors išėjusi, jau nekalbant apie tokią šventę. Džefris laiko ją užrakintą kaip Auksaplaukę bokšte. Dela leidžia laiką skaitydama knygas, žiūrėdama parsisiųstus filmus ir spoksodama į sienas, kurios slegia ją kaip kalėjimas. Nors Džefrio parūpintas būstas gana patogus ir neturi grotų, Dela vis tiek jaučiasi it kalinė.
Po galais, ji ir yra kalinė. Tai tęsis, kol Džefris pasakys, jog Dela jau gali eiti.
Ši mintis neguodė, nes mergina nė nenumanė, kur eitų ir ką darytų, jei Džefris nuspręstų, kad Delos jam nebereikia. Ji vėl turėtų pradėti nuo nulio. Lygiai taip pat kaip tada, kai paliko savo artimuosius.
Todėl turiu kaip reikiant pasimėgauti šiuo vakaru, – tarė sau Dela. Kas žino, kokia ateitis jos laukia, kad ir per artimiausias keletą valandų?
– Tai ką manote?
Dela pasisuko į sodraus aksominio baritono pusę ir širdis pasileido šuoliais pamačius jį, stebintį ją paslaptingomis akimis. Jai išties reikia susiimti. Ne tik dėl to, kad vaikinas didžiausias šunsnukis. Flirtuoja su viena moterimi, kai turėtų būti pasimatyme su kita, be to, jis tikrai ne Delos nosiai.
– Turiu pasakyti, jog Bohema nėra mano mėgstamiausia opera, – prisipažino ji. – Manau, kad ją kurdamas Pučinis buvo kiek per santūrus, ypač jei palyginsite su tokia gyvybinga opera kaip Manon Lesko. Tačiau man tikrai patinka. Labai.
Žinoma, gali būti, jog tam turi įtakos ir maloni kaimynystė. Tačiau to Dela jam nesakys. Neprisipažins net sau pačiai.
– O ką manote jūs? – Paklausė ji. – Koks jūsų nuosprendis?
– Mačiau ją pernelyg daug kartų, kad būčiau nešališkas, – atsakė vyriškis. – Tačiau man įdomus jūsų pastebėjimas, kad Pučinis buvo pernelyg santūrus. Aš visada panašiai galvodavau. Iš tiesų Leonkavalio pasiūlyta Murgerio knygos interpretacija man patinka kur kas labiau.
Dela susiraukė.
– Ir man.
Vyras nusišypsojo.
– Žinot, tokių kaip mes – mažuma.
– Žinau.
– Tiesą sakant, – pridūrė jis, – Leonkavalio Bohema man patinka labiau nei jo Pajacai, o su tokia nuomone gali būti išspirtas iš operos teatro.
Dela nusijuokė.
– Ir man ji patinka labiau nei Pajacai. Atrodo, iš operos būtumėme išspirti drauge.
Jis linksmai nusijuokė ir abu nutilo nežinodami, ką dar pasakyti.
Po keleto nejaukių akimirkų Dela surizikavo:
– Na, jei jau matėt operą tiek kartų, kad nelabai ja ir domitės, kodėl šį vakarą esate čia?
Jis tik gūžtelėjo pečiais (nepasakytum, kad nerūpestingai), išnyko ir šilta veido išraiška.
– Turiu bilietus visam sezonui.
Bilietus, – pakartojo mintyse Dela. Ne bilietą. Daugiskaita, o ne vienaskaita. Vadinasi, jam priklauso ir gretima kėdė, vyras tikėjosi, kad ją šį vakarą užims. Kažkas, kas kitais vakarais šį sezoną operoje būdavo
