šiandien išeisiu, galite priimti kitą žmogų, tačiau niekas neatliks šio darbo taip gerai kaip aš. Galiu jus patikinti, pone Fereti.
– Sinjore de Fereti, – lediniu balsu pataisė vyras, bet buvo matyti, kad jos aistra, ryžtas ir šalta baimės liepsna degančios akys pažadino susidomėjimą.
Pravėręs duris truputėlį plačiau, kad ją apšviestų šviesos srautas, Rafaelis susizgribo galvojąs, jog ši moteris tikrai nekels pagundų ir galbūt tai daro ją pranašesnę. Kai kurios jaunesnės kandidatės, su kuriomis kalbėjosi tądien, pasirodė ganėtinai conturbante – seksualios, ir neslėpė pageidaujančios dirbti vienišam ir visų geidžiamam jaunikiui dėl labai akivaizdžių priežasčių. O vyresnės netvėrė kailyje apgaubti jį motiniška šiluma.
– Kodėl manote, kad pasirodysite geriau nei kitos? – pasidomėjo jis.
Ji galėjo pasakyti tik tiesą, nieko kito. Nataša išgirdo, kaip dreba balsas.
– Nes niekas nenori šio darbo taip karštai kaip aš. Niekam kitam jo taip nereikia.
Rafaelis matė, kad ji virpa. Dantys kaleno nuo šalčio, akys degė pašėlusia liepsna. Tuo metu jam toptelėjo, kad ruošiasi priglausti savo namuose moteriškę be vieno šulo. Vis dėlto kartais Rafaelis paklusdavo nuojautai, stipresnei nei logika ar sveikas protas, ir šis kartas buvo vienas iš tokių.
– Geriau užeikite vidun.
– Ne! Palaukite!
Negalėdamas patikėti savo ausimis jis suraukė kaktą.
– Palaukti?
– Duokite man kelias minutes, aš tuoj grįšiu!
Nenoriai linktelėjęs galvą Rafaelis mintyse išvadino save kvailiu. Juk net nėra kuo pasiteisinti – jo neapakino dailus veidelis ir kūnas. Ji tikriausiai kokios miesto gaujos vadė – nekaltai atrodantis jaukas, kuriam iš paskos atseka bendrininkai.
Bet jis sveikas ir stiprus, be to, giliai širdyje tikrai nemanė, kad toji moteris apgavikė. Ką ir kalbėti, buvo panaši į vaiką, o nevilties kupinas balsas skambėjo nuoširdžiai, nė kiek nepriminė įgudusiai suvaidintos emocijos.
Nuėjęs į kabinetą jis įmetė dar vieną pliauską į židinyje spragsinčią ugnį ir prisipylė taurę sodraus raudonojo vyno. Jau beveik nebesitikėjo, kad moteris grįš. Gal tokia baigtis tik į naudą, nors ji ir pažadino smalsumą.
Tada vėl nuaidėjo skambutis, tik šį kartą buvo spaudžiamas įnirtingiau. Beveik netekęs kantrybės Rafaelis plačiai atlapojo duris.
– Nekokias manieras demonstruojate! – suniurzgė jis ir tą akimirką pamatė, kad moteris glėbyje laiko, kaip iš pradžių pasirodė, miegantį vaiką, prie laiptų stovėjo vaikiškas vežimėlis. – Kas čia, po velnių?!
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
