į laišką rankoje ir sunkiai nurydama seiles.
– Taip ar ne, Kasandra?
Praėjo kelios sekundės.
Tylą sudrumstė trūkčiojantis Kasandros įkvėpimas, ji kilstelėjo galvą.
– Neatrodo, kad turėčiau pasirinkimą.
– Aš taip pat neturiu, tačiau dabar kalbame ne apie mus.
– Ne, kalbame apie mano dukterį, o ji, Dominykai, yra vienintelė priežastis, dėl kurios ryžtuosi už tavęs tekėti.
– Mėgini paminti mano ego? – jis ciniškai nusišypsojo.
– Mano pėda tam per maža.
Dominyko lūpos nevalingai truktelėjo, o josios išsilenkė tarsi užuomina, ir staiga jam tapo aišku, kad ne šios moters pėdos turi bijoti. O to lengvo šypsnio, kurį ką tik regėjo švelniose lūpose. Lūpose, kurias greitai ketino pabučiuoti.
– Pasirūpinsiu formalumais, – staiga pasakė Dominykas ir išėjo daugiau netaręs nė žodžio. Jis privalėjo nuolat sau priminti, kad jaunesnį brolį pražudė būtent šios moters grožis. Lijamas suteikė jai Rotų vardą, aprūpino prabangiu namu, kailiais, brangiais papuošalais, o ji visa tai priėmė nė nedvejodama.
Kasandra, žinoma, darė viską, ko Lijamas iš jos tikėjosi, netgi padovanojo dovaną, kurios tas taip beviltiškai troško prieš mirdamas – vaiką, per kurį norėjo palikti dalelę savęs. Bet ar tai iš tiesų buvo tokia jau didelė auka? Ji puikiai žinojo, kad pagimdydama Rotų kūdikį apsidraus visam gyvenimui.
Tačiau nežinojo, kad Lijamo kraujo ryšys su vyresniuoju broliu nugalėjo sąžinės balsą. Kraujo ryšys per Nikolę.
Vieną dieną Kasandra privalės sužinoti tiesą. Kad dukra, kurios tėvu ji tikėjo esant savo vyrą, iš tiesų yra jo.
Dominykui išėjus, Kasandra ilgai sėdėjo ant sofos, džiaugdamasi, kad Nikolė saldžiai miega.
Laiške, kurį tebelaikė rankoje, viskas buvo aiškiai pasakyta.
Dieve, kaip Lijamas galėjo šitaip pasielgti? Lijamas, vyras, kuris prieš trejus metus pavogė jos širdį. Žavingas ir įspūdingas jaunuolis, kuris prisiekinėjo ją pamilęs tą akimirką, kai išvydo stovinčią už kosmetikos prekystalio pagrindinėje Rotų bendrovės parduotuvėje. Žodis ne jam neegzistavo. Ir dabar Kasandra dėl to labai gailėjosi.
Kasandra, atleisk man, kad taip su tavimi elgiuosi, tačiau neturiu pasirinkimo. Noriu, kad Nikolė augtų Rotų šeimos nare.
Jų santuoka buvo apgaulė nuo pat pradžių. Kasandra mylėjo Lijamą, bet šiam tereikėjo žmonos kaip aksesuaro, trofėjaus, ir mylėjo ją vien dėl nepriekaištingo grožio. Apipylė dovanomis, bet tik tam, kad puikiai atrodytų viešumoje.
O paskui apkaltino svetimaujant su savo draugu. Kartą, kai Kasandra buvo viena, į duris paskambino Keitas. Nors šio Lijamo draugo ji labai nemėgo, išgirdusi, kad tas norįs pasikalbėti, pakvietė į vidų. Kasandra ketino išvirti kavos, ir Keitas, nusekęs iš paskos į virtuvę, pabučiavo. Netikėtai į namus grįžo Lijamas, ir pasiaiškinimai, neva bučinys buvęs prieš jos valią, neįtikino. Keitas, žinoma, elgėsi kuo nekalčiausiai, netgi apkaltino Kasandrą sugundžius jį jau prieš daug mėnesių, o save teisino tesistengus padėti tašką jų santykiuose – viskas tik tam, kad apsidraustų savo žmonos akyse, jeigu skandalas kada iškiltų į viešumą.
Praėjus dienai po atsitikimo paaiškėjo, kad Lijamas serga, ir Kasandra neišdrįso jo palikti. Ir džiaugsme, ir varge… Tai buvo pirmosios vedybų metinės.
Taip elgiuosi ne tik dėl Nikolės. Noriu, kad ir mano tėvai dalyvautų anūkės gyvenime.
Po kelių mėnesių Kasandrą ištiko dar vienas šokas. Lijamas netikėtai pareiškė norįs vaiko – kad jam pasitraukus iš gyvenimo dalelė jo gyventų toliau. Išvargintas alinamo gydymo ir nebesijausdamas patrauklus kaip vyras ėmė maldauti, kad Kasandra leistųsi dirbtinai apvaisinama.
Nikolė bus jiems didžiausia paguoda liūdesy. O tai mane guodžia.
Pirmą kartą išgirdusi šią Lijamo mintį, Kasandra kategoriškai atsisakė – nenorėjo, kad vaikas ateitų pasaulį dėl klaidingų priežasčių. Tačiau Lijamas žinojo, kaip stipriai žmona troško kūdikio vos jiems susituokus, ir užtikrino, kad jeigu jai kas nors nutiktų, vaiku pasirūpintų jo šeima.
Kasandra dvejojo.
Tada likimas sudavė lemiamą kirtį – jos mylimą įtėvį Džo ištiko insultas, jam būtinai reikėjo nuolatinės slaugos, už kurią kita dukra mokėti neišgalėjo. Lijamas, tik ir laukęs tinkamos progos, pakišo Kasandrai dar vieną jauką, prižadėdamas mokėti už brangius Džo slaugos namus, jeigu sutiksianti pagimdyti jam vaiką.
Galiausiai Kasandra pasidavė.
Noriu, kad ištekėtum už Dominyko. Tai vienintelis būdas užtikrinti, kad Nikolė išliktų Rotų šeimos nare. Mano brolis ja pasirūpins.
Lijamo siūlymu į Kasandros sąskaitą buvo pervesta pusė milijono dolerių slaugos namams, Lijamo buhalteris kas mėnesį į jos banko sąskaitą pervesdavo nustatytą sumą ir kasmėnesinius kišenpinigius. Kasandrą tokios sąlygos tenkino. Jai patiko, kad pati gali tvarkyti reikalus.
Šiandien paaiškėjo, kad įplaukos sustabdytos. Ir dabar žinojo kodėl – tegul Lijamo siela ilsisi ramybėje. Ar jis tokį planą puoselėjo nuo pat Kasandros pastojimo dienos? O gal ši mintis šovė prieš pat pabaigą? Atsakymo turbūt niekada nesužinos.
Jeigu atsisakysi, mano advokatas įteiks Dominykui skirtą laišką. Jame atskleista visa tiesa.
Kasandra buvo pasižadėjusi niekada gyvenime nebesusidėti nė su vienu Rotu, tačiau likimas surišo rankas. Dabar privalėjo tekėti už Dominyko.
Savo dieverio, vyro brolio.
Savo būsimo vyro.
Nors Dominykas Rotas su ja visada elgėsi šaltai ir arogantiškai, slaptai puoselėjama aistra tik ir laukė, kada galės užsiliepsnoti. Numanomas seksualinis ryšys tarp jų egzistavo nuolat, tačiau ji neleisdavo sau apie tai galvoti. Buvo ištekėjusi moteris, ir nenorėjo pripažinti egzistuojant tokio ryšio su svetimu vyru tikimybę. Nepaisant Lijamo kaltinimų, svetimauti sau niekada nebūtų leidusi. Nei su broliu, nei su Keitu.
Net ir dabar Kasandra nenorėjo pripažinti jaučianti seksualinį potraukį vyrui, kurio nemėgo. Nors tokią savybę tegalima pavadinti naivumu, jai norėjosi tikėti, kad meilė ir aistra eina ranka rankon. O su Dominyku, ji buvo tikra, viskas būtų kitaip. Tarp jų egzistuotų tik aistra, aistra ir dar daugiau aistros. Meilės nebūtų.
Atleidžiu tau už romaną su Keitu, dėl jo kaltinu tik pats save. Atleidžiu ir už tai, mieloji, kad privertei tau sumokėti už mano vaiką. Žinau, kaip smarkiai iš pradžių to vaiko nenorėjai ir kad padarei tai tik dėl manęs, nors paėmei ir pinigus. Žinau, kad jei tiesa paaiškės, jausiesi be galo įskaudinta.
Žiūrėdama į laišką Kasandrą sunkiai nurijo seiles ir leido žodžiams įsismelkti gilyn. Tiesa? Jo žodžiuose nebuvo nė lašelio tiesos nei apie
