i000000190000.png"/>
Pirmasis jausmų romanas Lori Foster į rankas pakliuvo, kai ji sirgdama sėdėjo namie ir nuobodžiavo. Sesuo tada atnešė pilną krepšį mažų dailių knygučių. Lori jomis iškart susižavėjo ir per kelerius metus prisiskaitė tiek, kad netvėrė noru ir pati parašyti intriguojantį jausmų romaną. Šiandien Lori Foster – viena garsiausių jausmų romanų rašytojų.
Lori su šeima gyvena Ohajo valstijoje, Šiaurės Amerikoje.
1
– Negali amžinai bijoti.
Karlė, kad ir kaip nervinosi, sukikeno.
– Nespausk, Brenda. Tikrai neįkalbėsi manęs įsiveržti į vakarėlį šitaip apsirengus.
– Įsiveržti? Tu jau dešimt minučių vėluoji.
Karlė buvo pasistačiusi automobilį už namo, toliau nuo didžiojo į vakarėlį plūstančių žmonių srauto. Aplink baseiną ir šalia stovintį namelį žybčiojo lempelės, nors maudytis oras buvo pernelyg žvarbus.
– Tai tavo kaltė. Ką sau galvojai, rinkdama man kostiumą, kuris taip… taip… – Karlei sunkiai sekėsi rasti žodžių apibūdinti apnuoginantį haremo kostiumą, kurį jai išrinko geriausia draugė. Jei jau apskritai tenka eiti į tą kvailą Brendos Helovino vakarėlį, Karlė mieliau būtų persirengusi moliūgu ar ragana. Bet kuo, kad tik kostiumas nebūtų toks atviras.
– Kaip? Atrodai fantastiškai. Kas čia bloga? Noriu, kad šįvakar pasilinksmintum. Atsipalaiduotum ir šiek tiek pabendrautum. Pasišnekėtum su žmonėmis.
– Nori pasakyti „su vyrais"? – Karlė papurtė galvą. – Aš ne atsiskyrėlė, Brenda. Turiu mokinių ir begalę veiklos mokykloje – esu užsiėmusi. – Ji žvilgtelėjo į drabužius. – Ką iš tiesų sau manei?
– Sakei, kad neturi laiko pati išsirinkti kostiumą. – Brenda abejingai kilstelėjo petį. – Be to, iš tavęs išėjo labai seksuali haremo mergina. Visi čia šįvakar susirinkę vieniši vyrai varvins seilę. Tau bus naudinga suprasti, kokia gali būti patraukli, kai nesislepi už savo baisiųjų kostiumėlių.
Karlė susigūžė. Ji visai nesijautė patraukli. Tiksliau būtų pasakyti: „per daug atvira", „neprisidengusi" ar tiesiog „apsinuoginusi". Buvo kone įsitikinusi, kad atrodo juokingai.
– Ką būtent iš vienišų vyrų pakvietei?
Brenda nerūpestingai mostelėjo ranka.
– Man atrodo, tu beveik visus pažįsti: keletą Džeisono bendradarbių, porą kaimynų, draugų… Tailerį.
Karlė sekundę sustingo, paskui pašnairavo į draugę.
– Taileris Remzis karnavale? Nemaniau, kad tavo garsusis svainis vargintųsi ruoštis tokiam…
– Nesityčiok iš mano vakarėlio, Karle.
– Nesityčioju. Tik maniau, kad jo skonį labiau atitinka prašmatnūs banketai. – Karlė neįsivaizdavo Tailerio, vilkinčio karnavaliniu kostiumu. Tas vyrukas visad atrodydavo toks… elegantiškas. O jam į parankę visad būdavo įsikibusi kokia rafinuota, elegantiška moteris.
– Taileris atėjo, nes jį pakvietė Džeisonas. Jis niekada nenuviltų brolio. Juk žinai, kokie jie artimi. – Brenda krestelėjo galvą ir pridūrė: – O judu su Taileriu turite šį tą bendra.
Karlė nusisuko.
– Svaičioji, Brenda. Mes gyvename visiškai skirtinguose pasauliuose.
– Tu Tailerio tiesiog nesupranti. Augdamas jis taip pat patyrė nemažai vargo. – Draugė palietė Karlės ranką. – Bet šalia jo bent jau buvo Džeisonas.
– Mano brolis turėjo savą gyvenimą, – pratarė Karlė. – Ir jis buvo teisus: savo problemas turiu spręsti pati.
– Džeisonas niekada neatstumtų brolio, jeigu šiam prireiktų pagalbos.
– Džeisonas – šaunus vaikinas. Bet jie su Taileriu visai nepanašūs.
– Dabar gal ir ne, bet anksčiau buvo panašūs, – šyptelėjusi tarė Brenda. – O tada Džeisonas sutiko mane. Manau, kad Taileriui bus taip pat. Kai ras ką nors, kas jam tikrai rūpės…
Karlė prisimerkė ir išsitiesė.
– Vargu ar kada nors taip nutiks. Tailerio santykiai su moterimis retai užtrunka tiek, kad spėtų jas pažinti.
Brenda kilstelėjo antakius ir įsmeigė akis į draugę.
– Atrodo, tu gana budriai seki mano jaunojo svainio gyvenimą.
– Ne toks jau jis jaunas, – atkirto Karlė, bet pričiupta visgi nuraudo. – Noriu pasakyti, Taileris juk suaugęs vyras. Jam jau turbūt per trisdešimt… ai, tiek to.
– Karle, Taileris – geras vaikinas. Gal ir keičia merginas kiek per dažnai, bet tik dėl to, kad moterys, su kuriomis dažniausiai susideda, labiausiai domisi jo socialine padėtimi ir vis didėjančia banko sąskaita. Taileriui atrodo, kad jis nori neįpareigojančių santykių, bet šito jam nepakanka.
Karlė manė, kad iš tiesų moteris prie Taile rio traukia šio vyruko išvaizda ir nepaprastas žavesys, bet apie tai nutylėjo. Nenorėjo, kad Brenda pagalvotų, jog ji yra susižavėjusi Taileriu Remziu.
Varge. Susižavėjusi! Ne, tai netiesa. Tikrai ne.
Karlė papurtė galvą, lyg norėtų nusikratyti kvailų minčių.
– Tau nebūtina ginti Tailerį, Brenda. Ne mano reikalas, ką jis veikia.
– Puiku. Jeigu baigei spyriotis, gal jau grįžkime į vakarėlį? Atrodo, tuoj pradės lyti.
Karlė pakėlė akis į tamsų dangų ir įkvėpė drėgmės pritvinkusio oro.
– Tu eik, Brenda. Aš, ko gero, dar porą minučių palūkėsiu.
Brenda sudvejojo, paskui linktelėjo.
– Neužtruk per ilgai.
Per ilgai? Karlė pasvarstė, ar dar kokia valanda jau būtų per ilgai. Jai išties nesinorėjo eiti vidun – nors niekas neatpažintų. Šitaip apsirengusios niekas nesusietų jos su Karle Makdaniels – pradinės mokyklos mokytoja ir užkietėjusia vieniše. Šįvakar jos įkūnijamas personažas buvo visai nepanašus į įprastąją Karlę. Net plaukai ir akys buvo kitokie – dėl peruko, kurį gavo kartu su kostiumu, ir spalvotų glaustinių lęšių.
Na taip, ji bailė. Nuo skyrybų praėjo jau dveji metai. Tiek laiko užteko atgauti nepriklausomybę ir grįžti į įprastas vėžes, bet toli gražu nepakako, kad vėl imtų pasitikėti savimi. Brenda tikino, jog ji yra žavi ir patraukli. Karlės buvusysis tvirtino visai ką kita.
Ji suvirpėjo ir prisivertė nebegalvoti apie nerimą keliančius dalykus, tada sukaupusi drąsą patraukė durų link. Juk gali pradžiuginti Brendą – kokią valandą pasisukios tarp žmonių,
