– burbtelėjo Taileris, neslėpdamas nekantravimo.
Brenda įsmeigė į jį akis.
– Kas tau?
– Kas ji tokia?
Brenda kilstelėjo antakius ir žvilgtelėjo per petį.
– O… viena iš viešnių.
Taileris prisimerkė.
– Ji jau išeina?
– Ne, ji… – Brenda papurtė galvą. – Truputį drovisi. Vargais negalais įkalbėjau šįvakar ateiti, bet dabar ji persigalvojo.
– Ko gero, eisiu pakvėpuoti grynu oru.
Šypsena Brendos veide priblėso. Ją gerokai nustebino toks netikėtas svainio pareiškimas.
– Pradeda lyti, Taileri. Gal tu?..
Jau eidamas šalin, tik nebe taip greitai, jis nuramino:
– Nesijaudink, Brenda. Pažadu nebristi į purvynus. – Išėjęs pro užpakalines duris jis įsižiūrėjo į apniukusį vakarą, dairydamasis pasprukusios nepažįstamosios. Apšviestas takelis vedė link namuko prie baseino, o nedidelį pastatą juosė dar daugiau spalvotų lempelių. Lietaus lašams tykštant ant veido, Taileris pastebėjo kažką judant. Jis nusiyrė į priekį, nekreipdamas dėmesio į lietų.
Širdis smarkiai daužėsi, kojos sparčiai mynė plokščiais akmenimis grįstą taką. Raumenys buvo taip įsitempę, kad judesiai tapo šiurkštūs ir neritmingi. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą taip nekantravo pamatyti moterį.
Nekantravimas ir lūkestis visiškai užvaldė, tik prie namuko durų jis prisivertė stabtelėti. Atlošė galvą, leisdamas lietui atvėsinti veidą. Jautė, kad reaguoja perdėm audringai. Juk, šiaip ar taip, ji tik moteris. Bet paskui prisiminė plačias, nuostabos kupinas akis ir pajuto, kaip suspaudė papilvę.
Jis uždėjo ranką ant durų rankenos – beveik tikėjosi, kad bus užrakinta. Durys tyliai prasivėrė ir į vidų įsiveržė prislopinti vakarėlio garsai. Pro langus skverbėsi blausi spalvotų lempelių šviesa, ji ilgino šešėlius ir mirgėjo ant įvairių formų bei paviršių. Taileris palaukė, kol akys kiek apsipras su prietema, ir tada išvydo ją.
Moteris stovėjo nusisukusi, vieną ranką prispaudusi prie kaktos, kitą, sugniaužtą į kumštį, įrėmusi į šoną. Durims trinktelėjus Taileriui už nugaros ji krūptelėjo ir staiga atsigręžė. Nepažįstamosios ranka suvirpėjo, prigludo prie krūtinės, ji skubiai žingtelėjo atgal ir sustojo įsmeigusi akis į įsiveržėlį.
Taileris sunkiai nurijo seiles. Juto, kaip ji nervinasi, kaip dvejoja, ir jame sukilo kažkoks pirmapradis, vyriškas jausmas. Dar nebuvo tekę susidurti su taip besielgiančia moterimi ir niekad anksčiau jis nejuto tokio visa nustelbiančio noro paguosti, nuraminti. Troško šią pat akimirką ją apkabinti, paliesti… ir pamylėti. Taileris giliai įkvėpė, atsišliejo nugara į uždarytas duris ir prisivertė švelniai nusišypsoti.
– Labas.
Karlė stovėjo kaip įbesta ir negalėjo pajudėti. Juto, kaip Tailerio žvilgsnis slysta jos kūnu, girdėjo kiekvieną jo įkvėpimą. Nežinojo, ką daryti. Taileris negalėjo jos atpažinti, bet, regis, jam patiko tai, ką matė. Karlė nebuvo patyrusi šitokios vyro reakcijos. Ji nepajėgė prabilti, balsas tarsi užstrigo gerklėje.
Taileris tyliai sušnabždėjo:
– Tu labai graži.
Karlės žvilgsnis neramiai klaidžiojo, širdis daužėsi. Brenda sakė, kad vyrams ji atrodys patraukli, bet… Ji nepatikėjo. Paprastai Taileris antrą kartą į ją nė nežvilgtelėdavo, kita vertus, niekad nematė jos taip apsirengusios. Šis kostiumas – neabejotina klaida.
Taileris ją vis dar stebėjo ir Karlė įkvėpė. Privalėjo ką nors pasakyti.
– Tu atrodai… pavojingas.
Vyras šyptelėjo, blykstelėjo balti dantys.
– Ne šauniai?
Karlė sutrikusi papurtė galvą, o tada kaltinamu ir viltingu balsu dar tyliau paklausė:
– Kas nutiko tavo merginai?
Taileris pakreipė galvą, lyg stengdamasis ją išgirsti, paskui palengva atsitraukė nuo durų.
– Ji ne mano mergina.
„Melagis", – pagalvojo Karlė. Toks vyras kaip jis vienas į vakarėlį neitų. Gražias moteris Taileris traukė be menkiausių pastangų. O Va lerija Raš – tikrai viena tokių: graži, madinga, rafinuota ir labai pasitikinti savimi. Ji turėjo viską, ko Karlei stigo.
Tai kodėl Taileris dabar čia? Karlė visada atkreipdavo į jį dėmesį – tokio vyro negalėjai nepastebėti. Tamsiaplaukis, žavingas, pribloškiantis. Bet nepasiekiamas. Bent jau jai. Tiesa, po katastrofiškos santuokos Karlė nebenorėjo jokio vyro, netgi Tailerio Remzio.
Kadangi ji tylėjo, Taileris žengė dar žingsnį į priekį. Ji žingtelėjo atgal ir atsirėmė nugara į sieną. Taileris stebėjo ją akylai, lyg persekiotojas. Karlė pajuto, kaip ima trūkti oro. Viskas viduje virpėjo, sukosi galva, o kūnas juste juto šalia esantį vyrą. Ji nedrįso nuleisti nuo jo akių.
Jis žengė dar žingsnį.
Lietus įsismarkavo, ėmė belsti į langus, aplinkui švilpavo vėjas. Karlė džiaugėsi tamsa. Nenorėjo, kad tikrovė pernelyg greitai įsiveržtų. Nenorėjo, kad Taileris ją atpažintų. Dar ne dabar.
Gal niekada.
Jis ištiesė ranką norėdamas ją pasiekti, bet ir vėl nuleido.
– Ar pažįsti mane?
Karlė papurtė galvą.
– Ne.
Ji tikrai nepažinojo šio vyro – tokio rimto ir atidaus, spinduliuojančio netramdomą seksualumą. Oras gerte prisigėrė jo kvapo, ryžto.
Tailerio žvilgsnis vėl nuslydo Karlės kūnu, paskui smigo į akis. Ji nedrįso išsižioti. Ir ką gi būtų pasakiusi? Tailerį veikė ne Karlė Makdaniels, o naktis, maskarado atmosfera ir paslaptingumas. Jei sužinotų, kas ji tokia, labai greitai prarastų susidomėjimą. Tik mandagiai linktelėtų, kaip visada darydavo sutikęs Karlę, ir patrauktų savais keliais.
Taileris žingtelėjo jos link. Karlė pamėgino pasitraukti ir nugara vėl atsirėmė į sieną. Būtų siaubinga, jeigu suprastų, kas ji tokia, ypač dabar, kai elgiasi kaip tikra drovuolė. Juk ji – profesionalė, mokytoja, subrendusi ir savarankiška. O elgiasi kaip bailė. Kaip baili nekalta mergelė.
Tą akimirką Karlė nusprendė neišsiduoti. Taileris niekada nesužinos, kas ji tokia. Jai reikia eiti, reikia…
Taileris čiupo ją už rankos.
– Palauk. Prašau.
Karlė suvirpėjo. Nustebo, kad Taileris laiko ją taip stipriai, bet pasistengė išsivaduoti.
