pasiliksiu šią dovaną sau, – kone džiugiu balsu atsakė Erikas.
– Būčiau dėkinga.
– Tikra beprotystė, kad mes čia atvykome kartu, – liejo apmaudą Liza.
– Ema, gal nebeieškok to šefo ir pasinaudok manimi? Juk girdėjai, esu tikra Dievo dovana. Tuomet galėtume visi iš čia nešdintis.
– Mes viską ištversime. Mielieji, jums pavyks. Labai prašau, – kone maldavo Ema.
Erikas sužiuro į Lizą, šioji nenuleido akių nuo jo. Abu sunkiai atsiduso ir linktelėjo. Ema su palengvėjimu atsiduso.
Jiems mirtinai reikėjo Džekobo Hilo ir ji ketino jį gauti. Tik savaip. Kol jie laukė lifto, Lizos žvilgsnį patraukė pasakiško grožio vyras, einantis per vestibiulį. Erikas nenuleido žvilgsnio nuo Lizos, o akys virto vos įžvelgiamais plyšeliais. Ema atsiduso ir pasilenkusi paglostė žvilgantį juodą katiną su skaisčiai rausvu pakabučiu. Šis su pasimėgavimo trynėsi aplink jos kojas, kol galiausiai atsivėrė lifto durys. Ema žengė vidun – čia tviskėjo prabanga kaip ir visame viešbutyje. Durys palengva ėmė vertis, o Liza su Eriku tebestovėjo kitoje jų pusėje spoksodami vienas į kitą. Ema spustelėjo dvylikto aukšto mygtuką. Durys švelniai užsidarė ir viduje įsivyravo palaiminga tyla. Giliai atsidususi ji atsirėmė į veidrodį ir užsimerkė. Jei iki saulėlydžio Liza su Eriku nenudobs vienas kito, ji su džiaugsmu padarys tai už juos. Ne, geriau užrakins juos viename kambaryje ir laikys uždarytus, kol jie viską išsiaiškins.
Ema susimąstė, kad beveik visi vyrai jos gyvenime buvo tikri bjaurybės. Na gerai, visi niekam tikę. Beieškant princo jai jau teko bučiuoti kelias varles, tačiau jis taip ir nepasirodė. Sunkiai atsimerkusi Ema pažvelgė į savo atvaizdą. Oi! Plaukai išsitaršę, akys pavargusios… jei princas atjotų šiandien, tai spruktų vos tik ją pamatęs. Ema vėl užsimerkė ir atsimerkė tik išgirdusi atsiveriančias lifto duris… antras aukštas?
Kaip čia taip nutiko?
Vidun įžengė vyras. Mūvėjo juodais Levi's džinsais, avėjo apdaužytus batus, vilkėjo juodus ilgarankovius marškinėlius su užrašu Tyla ant krūtinės. Akis slėpė milžiniški piloto saulės akiniai. Kai jis lengvu rankos mostu užsodino juos ant pakaušio ir pažvelgė į Emą, jos širdis liovėsi plakti. Ne dėl to, kad priešais stovėjo nuostabaus grožio vyras. Tiesą sakant, šis apibūdinimas būtų buvęs per daug prėskas, šabloniškas… Vyras buvo aukštas, kone dviejų metrų, tvirtas, liemeningas, raumeningas. Plaukai trumpučiai, tamsūs, visai kaip neišmatuojamo gylio akys, kurios būtų ištirpdžiusios ir pačios Ledo karalienės širdį. Veidas bylojo, kad šis žmogus turiningai leidžia kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Ema niekaip negalėjo atplėšti nuo jo akių, nors aiškiai matė, jog tokio draugo tėvas nelinkėtų savo dukrai… Jis atrodė sumanus, kietas it titnagas, kiek dirglus, gal net pavojingas.
Tą akimirką vyras nusišypsojo. Toks stiprus ir didelis. Galėjai nuspėti, jog gyvenime jis matė visko ir geriau nestoti jam skersai kelio. Tikras karys.
Ema galėjo prisiekti, jog, dar sykį nedrąsiai suplakusi, širdis nurims amžiams. Tai, ką ji išgirdo, buvo labiau nei netikėta:
– Puiku, kad jūs čia.
Ką?.. Ji? Ema apsidairė, tačiau lifte daugiau nieko nebuvo.
– Aš? – žiobtelėjo kaip žuvis, durdama pirštu sau į krūtinę. Ji vos neprarijo liežuvio, kai vyras pritariamai linktelėjo.
– Jūs, – jo balsas visai nebuvo šiurkštus ar šaltas, kaip galėjai tikėtis, o tylus ir žemas. Nuo vos girdimo pietų akcento Emai dilgtelėjo paširdžius. Ji nespėjo apie nieką pagalvoti, kai pajuto, kaip nepažįstamojo rankos apsiveja jos liemenį ir atsuka į dvi moteris, įžengusias paskui.
– Matote, – tarė jis damoms, – ji čia.
Moterys atrodė tikros niujorkietės. Tokios tviskančios, pribloškiančios ir… besijuokiančios? Kad ir ką vyras turėjo galvoje, jos neketino tuo patikėti.
– Šefe, baikite, – tarė viena purtydama galvą.
Ema stovėjo netekusi amo. Vyriškis laikė ją tvirtai prisiglaudęs, buvo justi tvirti kūno raumenys ir nuo jo sklindanti šiluma. Jos galva buvo tarsi sukurta ilsėtis ant jo peties linkio. Dar niekada gyvenime Ema nesijautė tokia gležna ir subtili kaip šalia šio milžino. Joje tūnanti feministė mėgino prieštarauti, tačiau greitai pasidavė viduje snaudusiai mergaitei.
Netikėtai nepažįstamasis palinko prie jos. Ema iš arti išvydo vienos dienos barzdelę, sidabrinį auskarą ausyje ir pačias tamsiausias bei tankiausias kada nors matytas blakstienas. Šis vyras vien pirštų spragtelėjimu sugundytų net vienuolę. Jis tebesišypsojo, tik jau šelmiškai, o ne su naiviu nuoširdumu.
Emai vargiai sekėsi suimti save į nagą. Jis – tikras skanumėlis, tad buvo sunku apsispręsti, geriau ragauti palengva ar praryti nekramčius. Tuo metu vyras pasilenkė dar arčiau, dygus skruostas brūkštelėjo jai per ausį.
– Ar neprieštarausite, – sukuždėjo žadą atimančiu žemu, kimiu balsu, – jei pabučiuosiu?
Pabučiuos? Ema su malonumu susilauktų nuo jo pirmagimio!
– Tai tik žaidimas, – sumurmėjo jai į ausį ir prisitraukė taip arti, lyg ji būtų sutikusi. Emos mintys pašėlo lėkti šuoliais. Jis nebuvo panašus į tuos nevykėlius, su kokiais ji susitikinėdavo. Bet iš kur gali būti tikra, jei jo net nepabučiavo?..
Beprotystė. Dar blogiau už beprotystę – kaip ji gali leistis liečiama, juo labiau bučiuojama nepažįstamojo. Tegul ir tokio tobulo? Vis dėlto nežinia kas jo kavos spalvos akyse, kuriose atsispindėjo jai nesuvokiami išgyvenimai ir potyriai, privertė Emą vos matomai linktelėti. Jis apdovanojo ją šypsena, kuri tobulai derėjo prie gilių akių žvilgsnio. Ir štai jis pasilenkė dar arčiau.
Moterys, stovėjusios už jo – tos, kurios vos prieš akimirką kvatojosi, priblokštos aiktelėjo. Tai buvo paskutinis garsas, kurį užfiksavo Emos smegenys, o jau po akimirkos ji pajėgė tik jausti.
Jo lūpos buvo tvirtos, bet švelnios, kvėpavimas kaitrus ir gaivus, be to, vyras taip svaiginamai kvepėjo, kad Ema būtų uosčiusi jį visą dieną. Nejučia jos lūpos prasivėrė, o josios princas suvaitojo iš netikėtumo ir dar godžiau prie jos prigludo. Vienos rankos pirštai masažavo jai kaklą, o kita slydo vis žemyn, žemyn, žemyn, kol pasiekė juosmenį ir kone lietė užpakalį. Viešpatėliau… Jau tas bučinys… Ji nieko apie jį nežinojo, tačiau pajuto, kad visa tai netikra. Sutrikusi, išmušta karščio, Ema stovėjo jo glėbyje tarsi sukaustyta. O nepažįstamasis ją tebebučiavo. Bučiavo tol, kol Emai ėmė kaisti kraujas, o lūpos išleido išdavikišką dejonę. Nepaisant visko, ši scena atrodė neįtikėtina. Ema suprato, kad tai netikra. Nors nė kiek nepriminė nevykusio bučinio.
Ir štai jos tobulas nepažįstamasis liovėsi bučiuoti ir vieną širdies tvinksnį atrodė ne mažiau sumišęs nei ji. Tačiau akimirka praskriejo ir jis nusišypsojo, o šypsena atrodė tarsi grynos nuodėmės įsikūnijimas. Ema iš visų jėgų stengėsi jam atsakyti, tačiau tepajėgė tik žioptelėti. Paskutinį kartą slystelėjęs ranka jos nugara, vyras atsitraukė. Durys atsivėrė ir jis išstūmė aikčiojančias bičiules lauk. Tuomet dar sykį atsisuko į Emą – ji stovėjo mirksėdama it apuokas ir negalėdama priversti
