nervintis. Maksas namą įsigijo prieš ketverius metus, ir nuo tada Dana čia ne kartą lankėsi, bet niekada jam esant namie. Kai pats būdavo labai užsiėmęs biure, filmavimo aikštelėje ar išvykęs filmuoti natūralioje aplinkoje, jis nusiųsdavo Daną ko nors paimti ar ką nors nuvežti. Ji buvo čia kelis kartus ir per pastarąsias dvi su puse savaitės grįžusi iš Prancūzijos, kol Maksas vis dar darbavosi kitoje vandenyno pusėje. Tačiau šį vakarą viskas kitaip.
Atsirakinti duris ar paspausti skambutį? Maksas turėjo žinoti, kad ji čia. Liepęs mesti visus reikalus pats pasikvietė ją vos išlipęs iš lėktuvo, be to, negalėjo nepastebėti, kaip ji, sustojusi prie keliuko, surinko elektroninių vartų apsaugos kodą. Vartams pradėjus atsidarinėti, namie nuaidėdavo skambutis. Gal Maksas miega? O gal dirba? Kad ir kaip būtų, nenorėjo jo trukdyti. Todėl pridėjo prie spynos raktą.
Durys atsivėrė Danai nespėjus rakto įstumti į vidų, ir širdis suspurdėjo. Priešais stovėjo Maksas porą dienų neskusta barzda ir basomis kojomis, užsitempęs išblukusius mėlynus marškinėlius ir nudėvėtus, bet švarius džinsus. Taip apsirengusio Dana dar nebuvo mačiusi. Darbe jis vilkėdavo kostiumu, formalios aprangos reikalaudavo ir iš darbuotojų. Dabar, regėdama jį apsimiegojusį, ko gero, ką tik išlipusį iš lovos, Dana tenorėjo traukti jį atgal į sujauktus ir, tikėtina, dar šiltus patalus.
Liaukis.
Valios pastangomis žengusi iš draudžiamos teritorijos Dana įsižiūrėjo į pabalusį ir sukritusį veidą, susitaršiusius plaukus. Jo organizmas tikriausiai vis dar tebegyveno Prancūzijos laiku – atmetus devynias valandas, ten turėjo būti nakties vidurys. Kelis mėnesius praleidus Prancūzijoje jai pačiai prireikė kelių dienų, kol vėl prisitaikė prie čionykščio ritmo.
– Išsimušęs iš laiko?
– Jaučiuosi gerai. Užeik. Turime daug darbo.
Tipiškas vyras. Atsisako pripažinti silpnumą ir kvailai nepaiso fakto, kad reikia poilsio.
– Kaip suprantu, lėktuve nemiegojai, o grįžęs namo irgi neprigulei?
– Nebuvo kada. Tačiau kavos išgerčiau.
– Maksai, tu kavos negeri.
– Šį vakarą išgersiu.
– Tai paruošiu. – Danai kaipmat kilo noras sau įspirti. Rūpinimasis Maksu jau praeitis, tai nebėra jos darbas. Norėdama imtis naujų pareigų, privalo atsikratyti senųjų.
– Ačiū. – Jis pasuko į vidų ir nužingsniavo į virtuvę, palikdamas paskui save subtilų Versace Eau Fraîche odekolono aromato šleifą. Dana žinojo pavadinimą, nes kartą, kai Maksas pamiršo įsidėti odekolono į kelionę, turėjo nupirkti naujo – tas citrinų, kedrų ir žolių kvapas jai be galo patiko.
Ji nužvelgė iš nuovargio pakumpusius pečius. Susipratusi akimis vėl sekanti seniai pažįstamu keliu – nuo tiesios jo nugaros iki tvirtų sėdmenų, kurie apmauti džinsais atrodė be galo seksualiai, – staigiai nusuko akis į šalį, tvirčiau suspaudė portfelį ir mintyse save papurtė.
Laikas liautis seilėjusis. Jis tau nepriklauso. Niekada nepriklausys. Judėk į priekį.
Prikausčiusi žvilgsnį prie Makso sprando Dana nusekė paskui jį į liftą, o marmurinis dviejų aukštų prieškambaris aidu atkartojo žingsnius. Užsidarius lifto durims juodu atsidūrė plokštėmis išmuštoje erdvėje. Dana stebeilijo į skaičių skydelį, Maksas netikėtai atsirėmė į sieną – dar vienas įrodymas, kad pavargęs. Jis niekada nesiremdavo. Trykšte trykštanti energija neleisdavo suglebti.
– Maksai, kelias valandas pamiegojęs mąstytum kur kas aiškiau.
– Vėliau.
Durys atsivėrė į antrą aukštą. Kelių aukštų namas glaudėsi prie kalno šlaito. Jo išdėstymą Dana perprato jau anksčiau. Virtuvė, svetainė ir valgomasis – šiame aukšte. Darbo, demonstravimo ir poilsio kambariai – trečiame. Didžiulis miegamasis ir du mažesni – ketvirtame.
Į Makso miegamąjį ji buvo užsukusi kelis kartus, deja, tik darbo reikalais – sukrauti lagamino, paimti aplanko ar užmiršto delninio kompiuterio. Atsisėsti ant karališkos lovos nė karto neišdrįso, o juo labiau palįsti po patalais, kaip sapnuodavo save darant. Krauti Maksui lagaminą teko ne kartą, tad Dana žinojo, kad jis neturi pižamų. Gal miega nuogas, o gal su trumpikėmis?
Apie tai svarstyti tikrai nesveika.
Įžengusi į saulės apšviestą virtuvę Dana patraukė prie modernaus nerūdijančio plieno kavinuko ant juodo marmurinio stalo. Maksas pasakojo įsigijęs šį prietaisą neva dėl to, jog moterys, čia likdavusios nakvoti, niekaip negalėdavusios pabusti be kofeino. Danai nesinorėjo nė galvoti apie per jo gyvenimą perėjusį šviesiaplaukių anoreksikių paradą. Ar per jo lovą. Visos jos Danai nuolat primindavo, kad turėdama tamsius plaukus ir akis bei alyvų spalvos odą ji niekada nebus šio vyro trokštamas objektas.
– Kur kava? – paklausė ji.
– Šaldiklyje. – Maksas atsisėdo už stalo stikliniu paviršiumi, atsukęs nugarą į nepakartojamą miesto, tolimo vandenyno ir šildomo baseino su mineraliniais šaltiniais po langu vaizdą. Iš daugumos kambarių vėrėsi ta pati nuostabi panorama. Išvargęs jis parėmė galvą rankomis. Pro langą sklindanti vakarėjančios saulės šviesa gražiame jo veide išryškino kiekvieną nuovargio įspaustą raukšlelę.
Dana užgniaužė beužgimstančią užuojautą. Juk pats nusprendė nemiegoti. Retkarčiais Maksas jai primindavo dvimetį sūnėną, kuris pavargęs imdavo dar labiau siautėti, kad, neduok Dieve, liovęsis judėti neužmigtų.
– Filtrai?
Parodęs į tamsaus medžio spintelę virš kavinuko jis pasitrynė sprandą. Dana troško užeiti Maksui už nugaros ir padaryti šitai už jį – pirštais perbraukti per trumpus tamsius plaukus ir pamasažuoti šiltą kaklo odą. Tačiau neišdrįso. Būdama Makso padėjėja, atlikdavo nemažai asmeninių darbų, tačiau nieko šitaip asmeniško.
Išėmusi kavą, atidarė spintelę ir ištraukė popierinius filtrus. Netrukus orą pripildė energijos suteikiantis kavos aromatas. Net per kunkuliuojančio kavinuko skleidžiamą garsą Dana išgirdo, kaip sugurgėjo Makso skrandis.
– Maksai, ar valgei?
– Lėktuve.
Vargu ar jo alkį galėjo numalšinti net pirmos klasės maistas.
– Gal galiu ką nors paruošti?
Senų įpročių sunku atsisakyti. Kai Maksas atsigaus po kelionės, Dana juos vieną po kito išgyvendins. O dar geriau būtų perduoti pareigas naujam darbuotojui – jeigu pavyktų rasti aukštus Makso standartus atitinkantį žmogų, – tada nebereikėtų nerimauti. Nuo tokios minties Danos skrandis keistai dilgtelėjo. Ir ką ketina apkvailinti? Nerimauti dėl Makso niekada nesiliaus.
– Šaldytuve turėtų būti maisto, – sudundėjo jis žemu balsu be įprasto skambumo.
– Maksai, Jungtinėse Valstijose nebuvome ne vieną mėnesį. Gal jau pamiršai, kad atšaukiau aprūpinimo maistu ir gėrimais paslaugą? O kai išvykau iš Prancūzijos, nežinojai, kada parkeliausi. Kadangi apie savo grįžimą pranešei
