ir Esterą kaip kadaise turėtus tėvus, net ir pasipūtėlį Cezarį kaip brolį, bet jai nepavyko. Ir tai tik stiprino jos netikėjimą giminystės saitais, nors kraujo tyrimai bylojo priešingai.
Vyresnieji Navarai, drauge ir atskirai, tikino ją, kad su laiku viskas susitvarkys. Jie neabejotinai vylėsi, kad Betė viešėdama Argentinoje viską apie juos sužinos…
– Per tuos dvidešimt vienus metus nebuvo nė dienos, kad jie negalvotų apie tave. – Rafaelis Kordoba nebuvo nusiteikęs taip pakančiai. Sprendžiant iš to, kaip šaltai žvelgė į ją iš aukšto, jo kantrybė buvo visai išsekusi.
Betė sunkiai atsiduso.
– Man tikrai nuoširdžiai gaila. Bet tik kaip pašaliniam žmogui, išgirdusiam apie Navarų dukrytės pagrobimą ir sielos kančias, kurias per tuos metus jiems teko patirti, – tvirtai pasakė ji.
Rafaelis ryžtingai atkišo smakrą.
– Ar tau neatrodo, kad Karlosas ir Estera jau pakankamai dėl tavęs prisikentėjo?
– Tai neteisinga…
– Jie patys geriausi, šilčiausi žmonės, kokius kada nors pažinojau.
– Tikiu. – Betė atrodė įskaudinta. – Bet jau turėjau dvejus mylimus tėvus. Treti ne mažiau mieli, bet… to jau per daug.
Rafaelis primerkė akis.
– Skirtumas tas, kad jie – tikrieji tavo tėvai.
– Kodėl nė vienas iš jūsų nenorite bent pamėginti suprasti, jog nepajėgiu su tuo susitaikyti? – Betės akys pajuodo, taip pat kaip ir Cezario, kai šis pykdavo ar jaudindavosi. – Pamėginti išsiaiškinti, kodėl negaliu, kodėl noriu grįžti į Angliją, – ryžtingai išdrožė ji.
– Mes visi stengiamės…
Jis susilaikė nuo priekaištingų žodžių, kuriuos ketino pasakyti, ir tik ryžtingai ištiesino pečius; ginčas su kliente, kurią turi saugoti, nepadeda sukurti tarpusavio pasitikėjimo, būtino tokiais atvejais. O Betė Bleik atkakliai atsisako juo pasitikėti. Apie tai jis būtinai pasikalbės su Cezariu, kai tik pasitaikys galimybė persimesti žodžiu akis į akį.
– Jei neliksi Argentinoje dėl Navarų, bent pagalvok apie Greisę. Juk ji kitą mėnesį ruošiasi ištekėti už Cezario.
– Oho, smūgis žemiau juostos, Rafaeli, – ironiškai sumurmėjo Betė. – Kai kitaip nepavyksta, apeliuoji į seseriškus jausmus.
Jo šypsena neatrodė atsiprašoma.
– Ar tai veikia?
– Neabejotinai, – nenoriai patvirtino ji.
Rafaelio nenudžiugino liūdnai žvelgiančios akys gražiame veide.
– Jei tave tai paguos, žinok, vos susipažinę Greisė su Cezariu taip pat nuolatos ginčydavosi.
Betės šviesūs antakiai pakilo, rudose akyse šmėstelėjo nuostaba.
– Ir kas?
Šią akimirką ji buvo tokia panaši į savo vyresnįjį brolį, kad Rafaelis vos sulaikė besiveržiantį pašaipų juoką. Kad ir kaip Betė prieštarautų, jos giminystės ryšys su Navarų šeima nepaneigiamas. Šią akimirką ji neabejotinai tikrų tikriausia Navaro!
– Man atrodo, kad Navarų šeima nėra bloga, jeigu Greisė sugebėjo taip greitai juos pamilti, – ramiai pratęsė jis.
Betė suglumo ir pakreipusi galvą kelias sekundes įdėmiai žiūrėjo į jį.
– Tau patinka mano vyresnioji sesuo… – pagaliau pašnibždomis nutęsė ji.
– Žinoma, patinka, – nedvejodamas patvirtino Rafaelis.
Greisė Bleik buvo tokia pat ūmi ir tiesi, kaip ir jos jaunesnioji įvaikinta sesuo, todėl, be abejo, puikiai tiko dažnai despotiškam ir pasipūtusiam Cezariui.
– Dar nesi toks beviltiškas, Rafaeli! – pareiškė pašaipiai nusišypsojusi Betė.
– Kaip turėčiau tai suprasti? – Rafaelis kilstelėjo antakius.
– Kad vis tik labiau priklausai žmonių giminei, o nesi bejausmis robotas, kokiu tave laikiau! – atsikirto ji.
Išgirdęs tokį sąmoningą įžeidimą Rafaelis trūksmingai įkvėpė.
– To jau per daug, Gabriele!
– Ir kas? – Betė pasistengė nereaguoti į tai, kokiu vardu jis, neabejotinai tyčia, ją pavadino. Bent jau šį kartą…
– Neversk manęs įrodinėti, kad nesu robotas!
Betė įdėmiai pažiūrėjo į jį, jai norėjosi (ne pirmą kartą per dieną), kad jo skvarbių mėlynų akių neslėptų tie prakeikti saulės akiniai. Nors neaišku, ar jo žvilgsnis nebus toks pat aštrus kaip ir tonas…
– Ar tai turėtų mane išgąsdinti? – švelniai įgėlė ji.
Ir šįkart net per saulės akinius pajuto aštrų it lazerio spindulys žvilgsnį.
– Yra gerokai daugiau… malonių būdų sutramdyti nepaklusniai moteriai, nei ją gąsdinti.
Betė pajuto per nugarą perbėgant šiurpuliuką. Ne iš baimės, o iš susijaudinimo…
Kaip tik dėl to ji nuolat jautė poreikį prieštarauti šiam vyrui. Dar niekada su jokiu kitu vyru Betė nesijautė taip kaip su Rafaeliu Kordoba. Tas išdidus jo grožis ir raumeningo kūno galia, kuriuos tik išryškina dizainerio tobulai pasiūti kostiumai. Net Rafaelio kvapas – sandalmedžio, citrinų ir sveiko vyriško kūno kvapų mišinys – jaudrino visas jusles. Todėl Betė visada, dar prieš pamatydama, pajusdavo jį esant kambaryje. Koks nemalonus atradimas moteriai, kuri į vyrus reaguodavo šaltai ir santūriai, kol sutiko šį arogantišką argentinietį.
Tiksliau pasakius, Rafaelis Kordoba ją trikdė.
„Sutramdyti nepaklusniai moteriai?“ Betė pašaipiai pažvelgė į jį.
– Ar privalai elgtis kaip neandertalietis?
– Patikėk, nė viena moteris dar nesiskundė dėl… būdų, kuriuos pasirinkdavau jų saugumui užtikrinti. – Jis nusišypsojo santūriai, be ironijos.
Betė galėjo kirsti lažybų, kad nesiskundė! Toks gundantis vyras, apdovanotas ilgomis seksualiomis kojomis, tai dėl ko gi skųstis?
Gana, ji tikrai nenorėjo žinoti apie buvusias Rafaelio moteris.
– Tuo blogiau joms, – su pasibjaurėjimu atkirto Betė ir pasisukusi ant kulniukų dideliais žingsniais nužirgliojo Cezario namų link.
Ji visą laiką jautė, kad Rafaelis seka paskui, atsilikęs per du žingsnius.
Taip pat jautė smulkų dilgčiojimą per visą nugarą; tai
