style="font-size:15px;"> Visos Stefano kūno ląstelės pajuto pavojų, lyg per jį būtų paleista stipri elektros srovė. Kodėl, velniai griebtų, Klėja su Džeksonu Smitu?
Tai, kaip Džeksonas prie jos prisiartino ir kažką sušnabždėjo, kaip delnu paglostė jos nuogą ranką, dvelkė intymumu.
Tačiau Stefanas pajuto ir Klėjos įtampą, kai kiti žmonės aplink ją nuščiuvo, matė susidomėjusius įkyrius žvilgsnius, kuriais ją varstė pokylio svečiai. Jis pastebėjo, kaip ji užsisklendė, kai vyresnioji moteris kažko paklausė.
Stefanas pažinojo Džeksoną ir jo klastingą prigimtį, todėl jį užplūdo tūkstančiai minčių.
Jis nė už ką neprisiartintų prie moters, bent kiek susijusios su Džeksonu, tačiau pajuto, kaip artinasi ir gėrisi jos išvaizda. Palengva jos ilgą kaklą ir veidą užliejo šviesa. Stefanas sustingo jausdamas, kaip daužosi širdis ir padažnėjo kvėpavimas.
Klėja buvo tokia pat graži kaip ir anksčiau, gal kiek per liesa.
Jis mintimis grįžo dešimtmetį atgal, į studentiškas dienas, kurias praleido su Roku, Kristianu ir Zajedu – jie tapo labiau broliais nei draugais – į tuos laikus, paženklintus begalinio troškimo pažinti pasaulį, pasitikėjimo, kad jis atsidurs jiems po kojomis, didžiavimosi pažintimis su moterimis ir traukos, kurią jautė joms, taip pat ir Klėjai Norvud – moteriai, pažinojusiai Kolumbijos ketvertą taip pat gerai, kaip jie pažinojo vienas kitą.
Ji buvo tikra aristokratė, nors visai to nenorėjo, pripratusi prie tokių privilegijuotų plevėsų kaip jie: dažnai juokdavosi iš jų žygių, į draugų išdaigas su kitomis moterimis žvelgė su šypsena ir susitaikymu, bet išlaikydama atstumą. Ji atlaikė jo viliones pirmaisiais metais taip pat lengvai kaip prašmatnius turtus ir visuomeninę padėtį, į kuriuos turėjo prigimtinę teisę.
Jis nebūtų nė pagalvojęs, kad Klėja susidės su Džeksonu Smitu.
Neturėdamas noro vėl stoti į dvikovą su Džeksonu, ypač kai kantrybė jau baigė išsekti, Stefanas nutarė palaukti. Laikas slinko lėtai. Pagaliau grakščiai pakėlusi galvą Klėja atsiprašė savo kompanionų ir pasišalino.
Nekreipdamas dėmesio į pašėlusį širdies plakimą Stefanas jau po sekundės ją pasivijo.
– Ciao, Klėja.
Suėmęs už rankos norėjo atsukti ją į save ir pajuto, kaip merginos kūnu nuvilnijo drebulys. Klėja giliai atsikvėpė prieš atsisukdama. Jos žaliose akyse šmėstelėjo baimė, gaivališka, nevaldoma.
Ilgos blakstienos paslėpė jų išraišką, tada ji sumirksėjo. Kai vėl pažvelgė į viršų, tos žalios gelmės dvelkė šiluma.
– Stefanai… koks netikėtumas… Aš nežinojau, kad esi Niujorke.
Tas jos akcentas… jis visada sukeldavo keistus pojūčius, Stefaną užliedavo šilumos ir nekantraus laukimo banga. Bet balsas buvo santūrus, skambėjo nenatūraliai, tai jį gąsdino.
Nors juodu nesimatė net ketverius metus, Klėja buvo jo gyvenimo dalis – neatsiejama gyvenimo dalis, kurią jis prisimindavo be jokios graužaties.
Atsirėmęs rankomis į turėklus iš abiejų pusių Stefanas ją įkalino glėbyje ir atitvėrė nuo likusių svečių.
– Būtum žinojusi, jeigu būtum palaikiusi ryšius, bella.
Jos siaurus pečius sukaustė įtampa.
– Tu beveik nepasirodai Niujorke, o aš čia gyvenu.
– Tiesa. Bet tau neatrodė svarbu dalyvauti Roko vestuvėse. Klėja, ar tavo naujajame… gyvenime nebeliko vietos seniems draugams?
Ji neatšlijo, kaip pirma nuo Džeksono, tačiau buvo justi nežymus atsitraukimas. Jos akyse vėl šmėstelėjo baimė.
Dio, kas ją sieja su Džeksonu?
– Aš visą laiką buvau čia, Stefanai. – Užuomina į senąją Klėją, kuri buvo linkusi rizikuoti ir kupina naujo gyvenimo planų, suspindo jos žvilgsnyje. – Nesu nusiteikusi pamiršti nieko iš mūsų gyvenimo Niujorke.
– Gal aš supratau, kad nieko brangaus nepalikau Niujorke. Ne taip kaip Rokas, Kristianas ir Zajedas.
Ji neatsikirto jam, kaip buvo įpratusi, tik žvelgė tomis didžiulėmis akimis, kietai sučiaupusi lūpas. Kodėl ji kaip anksčiau nepastato jo į vietą kokia nors kandžia pastaba?
Iš kur tas jo noras prie jos kabinėtis? Ir kodėl? Ar dėl to, kad ji kažkaip susijusi su Džeksonu Smitu, o jo per daug įžūlų merginimą kadaise atstūmė?
Stefanui visai nereikėjo, kad jos susidomėjimas paglostytų jo vyrišką savimeilę. Moterys pačios lipte lipo, jam tereikėdavo į jas tik dirstelėti, ir jis tuo naudodavosi. Jis mėgo seksą, turėjo sveiką lytinį potraukį, o kai pasitenkindavo, palikdavo moterį, nesvarbu, norėdavo ji to ar ne.
Moterys jo gyvenime neturėjo kitos vietos, išskyrus lovą.
Tačiau su Klėja užteko praleisti dvi minutes ir jis staiga susidomėjo, apie ką ji galvoja, ką veikia.
Stefanas matė, kaip pakilo ir nusileido jos krūtinė, kai ji atsikvėpė stengdamasi nusiraminti, ir pajuto šilumą ant savo odos. Pastebėjo, kaip užslinkusi kaukė pridengė jos sielvartą, o jo vietą užėmė nuo vaikystės įdiegtos geros manieros.
Kaip tik tai, ko anksčiau ji buvo nusiteikusi atsikratyti…
– Buvo malonu su tavimi pasimatyti, Stefanai, – ramiai ištarė ji nutaisiusi mandagią šypseną. – Deja, turiu atsiprašyti, manęs laukia reikalai.
Jis suspaudė jai ranką.
– Tu neatsakei į klausimą. Kodėl nepasirodei Roko vestuvėse?
Klėjos akis aptemdė sielvartas, bet netrukus ji susitvardė ir jį paslėpė. Ovalo formos veide jos žalios akys atrodė milžiniškos, oda pergamento baltumo.
– Turėjau reikalų darbe. Ne visi iš mūsų taip puikiai įgyvendino savo svajones kaip tu su savo nekilnojamojo turto bendrove.
– Pradėjau turėdamas ne daugiau už tave, Klėja. Kai tėvai manęs atsisakė, aš nepaėmiau iš jų daugiau nė cento.
– Kristianas man pasakojo. Po Serenos tu… – Jai vertėjo nutilti pamačius Stefano akyse įtūžio blyksnį, nes jo veidas persimainė, bet Klėja tęsė: – Po to, kas atsitiko paskutinį semestrą, tu nė karto neatsigręžei atgal. Ne vien aš kalta dėl nutrūkusios draugystės. Pirmuosius kelerius metus Kristianas man papasakodavo, kaip jums, draugužiams, sekasi. Be to, buvo sunku neišgirsti apie jūsų sėkmę, nes vienas po kito patekote į jaunųjų milijonierių sąrašus. Tačiau aš nesu prikaupusi tiek apmaudo, kad dejuočiau dėl tavo sėkmės, Stefanai.
– Aš dar kartą klausiu to paties, bella. Kas nutiko tavo svajonėms?
– Tarkim, užgriuvo rūsti tikrovė. Aš supratau, kaip sunku ką nors pasiekti tokiame pasaulyje. Lenkiu galvą, tau tai pavyko. – Ji dar kartą atsikvėpė. – Papasakok apie
