vieno iš jo kompiuterių zyzimas. Pasisukęs su visa kėde, privažiavo prie vieno iš šešių, ratu ant jo stalo sustatytų ekranų.
Garsinis kompiuterio signalas pranešė, kad baigėsi paieška, kurią buvo nustatęs atlikti internete kompiuterio programinei įrangai. Jo sukurta sistema kasdien vykdė įvairių sričių internetines paieškas, tarp jų ir Brodžio Batlerio – jo vardo ir pavardės. Atsakymai buvo rūšiuojami, atmetant visus kitus Brodžius Batlerius, jam svetimus žmones.
Paskui jis įvertindavo abejotinus rezultatus. Tokius, kurie galėtų žeisti jį arba jo artimuosius. Jei kažkas, kad ir kur būtų, sugalvotų jo ieškoti, jis apie tai sužinotų pirmas. Buvo uždaras ir neketino leisti, kad praeitis taptų kliūtimi jo dabarčiai. Dėl to, baigęs mokyklą, nutarė pasivadinti savo įtėvio pavarde. Norėjo pamiršti vaikystę. Troško viską pradėti iš naujo ir sulaukti sėkmės – buvo sumanus ir supratingas, nors žmonės nelinko juo pasitikėti.
Jis kažkodėl manė, kad paaiškėjus, jog Brodis Batleris ir Brodis Idenas yra vienas asmuo, žmonėms kiltų ir daugiau klausimų apie jo praeitį, o tai kėlė jam nerimą.
Gal dėl visko buvo kalta jo vaikystė, bet Brodis niekados neprarasdavo budrumo. Jei įtardavo, kad jį gali ištikti nesėkmė, paprastai taip ir įvykdavo. Jo broliai vadino jį pesimistu, bet jam patiko būti pasirengusiam blogiausiam atvejui. Biologinis jo tėvas kartais jį prikuldavo, bet jis, nors negalėjo to išvengti, visada buvo fiziškai ir psichologiškai tam pasirengęs.
Iki šiol jis, prisimindamas vaikystę, gyveno būdraudamas, jei taip galima pasakyti. Nuolat tikrino internetą. Jei kas sumanytų jo ieškoti, apie tai internetas būtinai praneš. Turės užtektinai laiko susekti tuos žmones ir pasirengti galimam susitikimui.
– Ir ką gi čia turime? – jis permetė akimis ataskaitą ir lengviau atsiduso. Kažkoks Brodis Batleris, vairuodamas sunkvežimį, Viskonsino valstijoje rėžėsi į prekių sandėlio langą. Pranešimas, dėl kurio neverta nerimauti. Šiandien jo niekas nepasigedo. Nepasigedo ir vakar. Ir šitaip jau penkeri metai, nuo tada, kai pradėjo savo stebėjimus. Gal niekas niekada jo ir neieškos.
Kaip asmuo jis pranyko tada, kai baigė mokyklą. Tiesiog buvo paprastas vaikas iš globos namų. Jo nepasigedo net tikrieji tėvai. Tėvas buvo sunkiai pasiekiamas, nes sėdėjo kalėjime, motina taip pat jo neieškojo. Jei ji būtų palaikiusi ne smurtaujantį sutuoktinį, o sužalotą sūnų, gal viskas būtų pakrypę kitaip.
Vargu ar jis kada pajėgs perprasti moteris. Buvo šaunus, rūpestingas ir sėkmės lydimas vyras, tačiau dauguma moterų matė tik jo randus. Antra vertus, motina nepraleido nė vieno susitikimo kalėjime ir kantriai laukė, kada smurtaujantis jo tėvas bus paleistas ir jie vėl galės gyventi kartu.
Jis nutarė, kad bus geriau, jei gyvens vienas. Moterys – nesvarbu, gražios ar negražios – neša tik nelaimes ir skausmą. Buvo įsitikinęs, kad naujoji sekretorė irgi tokia pat. Ji buvo jam lyg naujas, blizgantis žaislas. Netrukus blizgesys nusitrins ir jis vėl grįš prie įprastinių savo darbų.
Lakstyti paskui savo sekretorę buvo ne tik senas, bet ir prastas įprotis. Jį reikėtų išvis pamiršti. Pasistengs laikytis nuo jos atokiau, kol grįš Agnesė.
Brodis pasisuko į ekranus, rodančius kamerų užfiksuotus vaizdus, ir pamatė, kad Samanta viena sėdi prie savo stalo. Šviesūs plaukai buvo užkritę jai ant veido ir ji atrodė labai miela. Jam kilo nenumaldomas noras nueiti, prisistatyti ir nubraukti plaukus jai nuo kaktos. Mintis buvo kvaila ir netikusi. Nuo Samantos privalo laikytis kuo toliau. Vadinasi, reikia kuo daugiau dirbti, nes tik sunkus darbas gali sutramdyti troškimą su ja susitikti.
Jis spustelėjo mikrofono mygtuką.
– Kur Agnesė? – paklausė jis.
Balsas buvo šiurkštokas, jis sąmoningai vengė malonaus tono. Tai ją žeidė – jis pastebėjo, kad ji atsitiesė ir susiraukusi pasižiūrėjo į mikrofoną. Staigiu rankos judesiu atmetusi garbanas nuo pečių, ji pasilenkė į priekį.
– Laba diena, pone Idenai, – pasisveikino linksmu balsu, pabrėžtinai nekreipdama dėmesio į jo klausimą ir nemandagumą.
Įdomu. Molė, jo įmotė, už tokį šiurkštų elgesį būtų gerai įkrėtusi jam į kailį, bet jis buvo susitaikęs su mintimi, kad jo reputacija nėra itin gera. Beje, tai irgi turėtų paskatinti Samantą laikytis atokiau.
– Kur Agnesė? – pakartojo jis.
– Ji nusileido žemyn – nunešė apskaitininkams kažkokius dokumentus, kartu iš registratorės paims ir atneš jūsų pietus. Paliko mane čia, kad atsiliepčiau į telefonų skambučius.
Pietūs. Jis visiškai pamiršo, kad užsakė pietus iš savo mėgstamo tailandiečių restorano.
– Kai grįš, tegul ateina ir atneša mano pietus. Noriu jos šio to paklausti.
Jis stebėjo ją ekrane ir matė, kaip ji, prieš įjungdama mikrofoną, akimirką dvejojo, tarsi mintyse dėliodama žodžius.
– Žinote, jos nebus ištisą mėnesį ir jums teks bendrauti su manimi. Galėtume pradėti nedelsdami. Ką pasakytumėte, jei pietus jums atneščiau aš? Prisistatyčiau jums, o jūs galėtumėte užduoti tą savo klausimą man. Gal ir nežinosiu, ką atsakyti, bet galėčiau išsiaiškinti.
Įžūli mergiotė. Dar tik antra diena darbe, o įstaigoje jau nori įvesti savo tvarką. Jis buvo nusiteikęs jos vengti ir su ja susitikti kiek įmanoma vėliau. Jei būtų galėjęs, išvis su ja nesusitiktų.
– Nesivarginkite, panele Deivis. Tik perduokite Agnesei, kad pas mane užeitų.
Matyt, ji gerokai supyko, nes pasilenkusi linksmai sušnypštė į ragelį.
– Klausau, pone.
Brodis ekrane stebėjo, kaip ji surikiavo į vieną eilę visus ant stalo buvusius daiktus. Tada pasižiūrėjo į kamerą. Jam akimirką užėmė kvapą, pamačius tiesiai į jį įsmeigtą nuožmų žvilgsnį. Žinoma, ji negalėjo jo matyti, bet jis, išvydęs rūsčias jos akis, tuo suabejojo.
Ji žvelgė į kamerą be jokios baimės, jos žvilgsnyje nebuvo nei užuojautos, nei pasišlykštėjimo. Taip, ji buvo pikta, bet ši graži moteris žiūrėjo tiesiai į jį ir net nemirksėjo.
Tai kėlė nerimą – šitaip gali atsitikti ir tada, kai jų nestebės kameros akis.
ANTRAS SKYRIUS
– Man reikia šio darbo. Man reikia šio darbo. Man reikia šio darbo.
Pasigirdus pono Ideno skambučiui, Sema suspausdavo smilkinius ir kartodavo šią maldelę, bet nuotaikos tai nepakėlė. Tiesą sakant, kaskart imdavo siaubingai skaudėti galvą. Agnesės nebuvo dar tik tris dienas ir nebus dar ilgai. Jos krikštamotei gal patiko rūpintis tokiais viršininkais, bet Sema šio sugebėjimo neturėjo.
Agnesė perspėjo, kad jis bjaurus, ir tai buvo tiesa. Jis jos tiesiog nepastebėjo ir tai skaudino. Taip, jis buvo labai užsivertęs darbais. Buvo atsakingas už savo imperiją. Bet kodėl šis vyras toks nedraugiškas ir nemandagus? Kodėl nepasiteirauja, kaip jai sekasi, nepalinki labo ryto? Tik šaukė ant jos ir įsakinėjo. Atnešk tą, padaryk aną, atnešk man mano pietus!
Ji susitaikė su mintimi, kad niekada nepateks į jo kabinetą.
