puikiai atliko savo darbą.
Viskas pasikeitė, gana dramatiškai, kai jo motina netikėtai nusprendė, kad Zajedas privalo grįžti namo į Gazbijos karalystę. Kad jis, o ne vyresnysis brolis Azidas, bus karūnuotas kitu Gazbijos šeichu. Šis sprendimas buvo vienodai skausmingas abiem broliams. Zajedui atiteko šeicho titulas, kuriam jis niekada nebuvo ruoštas, niekada nesitikėjo, o svarbiausia niekada ir nenorėjo. O Azidui, kuris visą gyvenimą ruošėsi būti karūnuotas, teko patirti, kaip jam priklausantis titulas buvo atimtas ir atiduotas jaunėliui broliui.
Naujai karūnuotas šeichas Zajedas Al Afzalas, visagalis turtingos dykumos karalystės valdovas, piktai žvalgėsi po kambarį. Privalėjo įvesti šiek tiek pokyčių, kažkaip užtikrinti savo autoritetą, kol neįvyko daugiau tokių fiasko, kaip šiąnakt. Tikras haremas. Kokia to prasmė?
Zajedas gailėjosi, kad negalėjo visko sustabdyti prieš toms vargšėms moterims atvykstant. Pirmą kartą išgirdo apie tai, kai vienas iš jo patarėjų skubiai nuvedė jį į pokylių salę ir pranešė, kad gražiausios šalies moterys susirinko ir laukė, kurią Zajedas pasirinks jį linksminti. Apstulbęs šeichas stebėjo, kaip salė prisipildė brangakmeniais nusėtų padarų žybsinčiomis akimis ir besirangančiais kūnais. Kai pagaliau atsitokėjo, tučtuojau įsakė joms išeiti, dėl pakelto ir akivaizdžiai pikto tono pasirodė kaip žiaurus tironas. Vyras jautė gėdą prisiminęs išsigandusias merginų akis, kai joms buvo liepta nešdintis. Iš tiesų Zajedas širdo ne ant merginų, o ant savęs paties. Ant titulo, kurį buvo priverstas priimti, ant tokio beprotiško gyvenimo.
Tačiau ta paskutinė mergina, Nadija. Jos akyse nebuvo nė trupinėlio baimės. Paskutinis per petį jos mestas žvilgsnis buvo išpuikęs, valdingas ir paslaptingas, tarsi iššūkis. Zajedas pabandė prisiminti, kokios spalvos buvo tos nepaprastos akys. Melsvos? Tamsiai mėlynos?
Staiga Zajedas stabtelėjo, giliai įkvėpė ir apsisukęs nuėjo išėjimo link. Kam jam švaistyti laiką tokiems niekams? Nejaugi neturėjo daugiau apie ką galvoti?
Šaltam nakties vėjui palietus įkaitusią odą Nadija pradėjo drebėti. Dabar kas? Tas į gorilą panašus sargybinis netaręs nė žodžio išvarė ją pro pilies vartus ir juos užrakino, jai beliko pro grotas stebėti, kaip jis lipa laiptais link įėjimo į rūmus, kur, be abejo, užims savo poziciją ir užtikrins, kad ji daugiau vidun nepraslystų.
Tada jai tiesiog teks sugalvoti naują gudrybę. Tikrai neketino pasiduoti. Tik ne dabar, kai jau buvo viduje ir susitiko su šeichu Zajedu Al Afzalu. Nors gal žodis susitiko ir nebuvo labai tinkamas. Mergina taip pakraupo prisiminusi pasišlykštėjimą šeicho veide, kai šis apsuko ją durų link po pasirodymo, kad vos nustovėjo ant kojų. Bet ji neleido sau susmukti.
Nors buvo gėda, ji suprato, kad šeichas paliko jai netikėtą įspūdį. Aukštas, plačiapetis, valdingas – visa tai ji pastebėjo akimirksniu. Bet pastebėjo ir šį tą daugiau. Tylų intelektą ir išprusimą, kuris kartu su dailia išvaizda sudarė žadą atimantį derinį. Nebuvo panašus į jokį kitą jos sutiktą vyrą. Ir jo dėka moteris jautėsi kaip dar niekada. Apie tai neketino dabar galvoti.
Nadija sukryžiavo rankas ir pasitrynė nušalusius nuogus pečius, stebėdama didžiulius rūmus, kurie šiuo metu atrodė kankinamai nepasiekiami. Statinys įkūnijo ekstravaganciją ir turtą, jis spindėjo nakties dangaus fone, o visi arkos formos langai, portikai ir kolonos buvo apšviesti gintarinės šviesos. Didžiulį mėlyną kupolą stogo centre glostė mėnulio spinduliai. Mėnesienoje jis atrodė nerealus, tarsi į dykumą nusileidęs skraidantis objektas.
Rūmų gyvenimas Nadijai nebuvo svetimas, priešingai, jos kasdienybė. Nadija Amani, Harito princesė, visus dvidešimt aštuonerius gyvenimo metus buvo įkalinta Harito rūmuose, varžoma ne tik archajiškų įstatymų, bet ir tėvo bei brolio nustatytų taisyklių. Tačiau rūmai, kuriuose užaugo ir kuriuos taip gerai pažinojo, atrodė beveik kuklūs, palyginti su priešaky stovinčiu didingu pastatu. Gazbijos rūmai niekam neleido abejoti akivaizdžia karalystės galia ir turtu.
Vienas dalykas, kurį rūmuose užaugusi mergina tikrai žinojo, buvo tas, kad visada yra slaptas įėjimas. Jau ketino jo ieškoti, kai akį patraukė judesys ketvirto aukšto lange. Ji pasitraukė į šešėlius, nors vargu ar kas iš taip aukštai ją įžiūrėtų, ir ėmė stebėti, kaip atsidaro balkono durys ir paties Zajedo siluetas išryškėja iš vidaus sklindančioje šviesoje. Nejaugi ten ir buvo šeicho asmeniniai kambariai? Nadija tyliai atskaičiavo pirmą, antrą, trečią, ketvirtą langą nuo centrinio įėjimo. Įsiminusi šį vaizdą pajuto, kaip širdis vėl ima smarkiau plakti. Drąsiausiam, pavojingiausiam ir, ko gero, kvailiausiam poelgiui savo gyvenime turės patekti būtent ten. Bet pirmiausia reikėjo kažkaip atsidurti rūmuose.
Atsirėmęs į miegamajame esančio balkono turėklus, Zajedas giliai įkvėpė saldaus nakties oro. Prieš akis plytėjo karalystė, jo karalystė, žėrinti it prabangus gobelenas. Neseniai pastatyti dangoraižiai stiebėsi aukštyn tarsi drąsūs paminklai iš stiklo ir plieno, pranokę architektų svajones ir statybininkų galimybes, kiekvienas aukštesnis, sudėtingesnis ir labiau stulbinantis. Tai buvo jo brolio svajonė, kad Gazbijos karalystė taptų viena pagrindinių žaidėjų ne tik Vidurio Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Bet kokia kaina? Azidas buvo negailestingas ir užsispyręs, Zajedas įtarė, kad jei būtų buvęs karūnuotas šeichu, niekas nebūtų sutrukdęs jo ketinimui Gazbiją paversti pasauline jėga.
Būtent todėl jo motina ant mirties slenksčio sulaužė tylos įžadus, sutrukdė Azidui įgyvendinti sumanymus, kurie tapo vis ekstremalesni, ir prisidėjo prie įvykių grandinės, kuri Zajedą atvedė čia.
Per miesto ūžimą Zajedas išgirdo kvietimą melstis, sklindantį iš daugybės minaretų, išsidėsčiusių mieste. Nors ir buvo apsupti daug aukštesnių kaimyninių pastatų, minaretai savo svarbos neprarado.
Zajedas apsisuko ir patraukė vonios link – palįs po dušu. Juk diena buvo ilga.
Nadijai proga pasitaikė nuskambėjus azanui, kvietimui melstis. Moteris palei sieną nusliūkino į kitą pilies pusę, kur nusivylė pamačiusi, kad vartai buvo tokie pat aukšti ir neįveikiami. Tada pasirodė mažas būrelis vyrų, skubančių vartų link. Nadija pasitraukė į šešėlius ir stebėjo, kaip vienas jų paspaudė keletą mygtukų ir vartai atsivėrė. Jai pakako laiko nepastebėtai įsliūkinti jiems iš paskos prieš vartams tyliai užsidarant.
Spurdančia širdimi stengėsi laikytis šešėlių, skubėdama ryškiai apšviestų rūmų link, pro nepriekaištingai prižiūrėtas vejas, eiles šlamančių palmių ir didžiulį kiemą, puoštą daugybe fontanų, kol atsidūrė vos už keliasdešimties metrų nuo virtuvės. Ten sustojo ir pasislėpė už granatmedžio, kad atgautų kvapą ir apgalvotų tolesnius žingsnius.
Išgirdusi vyrišką balsą Nadija pastebėjo sargybinį, kalbantį telefonu prie virtuvės durų. Atvirų virtuvės durų. Tereikėjo nukreipti jo dėmesį. Jos galvoje ėmė dėliotis sumanymas. Neveltui tiek laiko skyrė nuotykių filmams per televiziją. Perbraukusi ranka per žemę rado, ko ieškojo.Sugriebė dailų, prinokusį granato vaisių. Jei tik pavyktų jį numesti kur netoli sargybinio, jis, ko gero, trumpam nusisuktų ir ji įsmuktų vidun.
Nadija atsistojo, nusiėmė žvangančias apyrankes ir nusitaikė, o tada iš visų jėgų paleido vaisių. Pavyko daug geriau, nei buvo galima tikėtis. Granatas nusileido tiesiai ant elegantiško limuzino stogo, kurio ji nė nebuvo pastebėjusi, o įsijungusi signalizacija išjudino sargybinį iš jo pozicijos ir automobilio link. Ji gavo vienintelį šansą. Visu greičiu pasileido prie pravirų durų ir pagaliau pateko vidun.
Su
