nuo savaitės trukmės viešo pasirodymo, kurio už pinigus nenupirktų.
Milijonai žiūrėjo apdovanojimus skinančius dokumentinius Elijoto filmus, visi kalbėjo apie gerus kūrinius: net sustoję prie vandens vėsintuvų, prie mokyklos vartų, gatvėse – visi tauškė apie Elijoto susuktus aukštos kokybės vaizdelius.
Net ankstyvo rytmečio reklamos laikas kainuoja galybę baksų, todėl, vos Elijotui pasiūlius, Džeredas čiupo jautį už ragų. O milijardus verčiau išleis centrui ir įrangai, nei mokesčiui už viešumą.
Milijonai pamatys centrą per nacionalinę televiziją, išgirs, ką ten galima nuveikti, ir paskleis žinią po visą pasaulį. Štai ko jis siekia.
Jiems abiem bus naudos. Elijotas skaičiuos už dokumentinį filmą surinktus teniso kamuoliukus, o Džeredas laimės reklamą visos šalies mastu, kuri reklamuos jo remiamą vaikų poilsio centrą.
– Ir kas ta laimingoji?
Elijotas pasisuko į duris ir jo antakiai šoktelėjo į padebesius.
– Ji jau ateina. Oho, tau visada sekasi.
Džeredas pasisuko, kad pamatytų, su kuo jam teks apsistoti negyvenamoje saloje. Ne dėl to, kad jam rūpėtų. Jis bičiuliavosi su visomis teniso žaidėjomis, galėjo apsimesti su bet kuria. Paprasta.
Bet kai jo akys susidūrė su neįprasto mėlynumo, vandenyno žydrynės skaisčią dieną spalvos akimis, smerkiamas žvilgsnis kone skrodė jį kiaurai, Džeredui tapo aišku, kad savaitė negyvenamoje saloje su Kriste Vaild anaiptol nebus lengva.
– Pasikalbėsime vėliau, – sumurmėjo Džeredas sumišusiam Elijotui, kai Kristė išdidžiai priartėjo prie jų staliuko, avėdama batelius neįtikėtinai aukštais kulniukais. Ji visada buvo pamišusi dėl batų, kaip jis – dėl jos.
– Kaip miela tave matyti…
– Tu viską žinojai?
Nors pertraukė jį, Kristė nesitikėjo, kad pavyks išvengti bučinuko: jis pasilenkė prie jos skruosto, o pažįstamas, saldus ir pikantiškas aromatas vožtelėjo jam per galvą it Rafaelio Nadalio atmuštas teniso kamuoliukas, atgaivinęs prisiminimus.
Smagų pasivaikščiojimą Harboro tiltu nustelbė juokas ir Kristės spurdėjimas jo glėbyje, o vėliau tą naktį – ir jo lovoje.
Ilgas, tvankias naktis leido palinkę prie pailgos jūros gėrybių lėkštės restorane Doyles Votsono įlankoje, paskui susiglaudę plaukė vandens taksi, grįžo į jo butą, beviltiškai stengdamiesi tvardytis, nors tai padaryti buvo itin nelengva.
Jie džiaugėsi pačia geriausia draugyste – atpalaiduojančia, paprasta, kupina juoko. Iki kol ji prisirišo prie jo, pradėjo reikšti reikalavimus, o jis užsisklendė.
Tačiau ne be priežasties. Tuo metu Džeredo pasiekimai teniso srityje šoktelėjo iki žvaigždžių ir jis neturėjo kito pasirinkimo, tik atsimokėti žmonėms, paaukojusiems jam savo laiką. Jis niekada netroško būti išnaudotoju, buvo ne iš tų, kurie piktnaudžiauja kitų teisėmis, tarkim, kaip jo tėvai.
Juokinga, bet tai, kas turėjo būti vaiko priežiūros valandėlės – kai pasipūtėliai Melouniai savo vienturtį galėdavo palikti kelioms valandoms per dieną – virto pelninga karjera, nešančia šlovę ir turtus, su kuria moterims buvo lengviau susidoroti nei vyrams.
Keista, kad tik vienai merginai pavyko prie Džeredo priartėti ir geriau pažinti be paliovos besišypsantį vaikiną.
Jis spokso tiesiai jai į akis.
Kadangi jo karjera buvo ne vienintelė priežastis, dėl kurios jis atsitraukė, pamatęs ją dabar, energingą ir švytinčią, suprato, kiek daug prarado, kai ją paliko.
Jis troško ją pabučiuoti į lūpas, bet Kristė neleido – žengtelėjo atgal išdidžiai kilstelėjusi galvą. Galėjo jį apmauti tokiu elgesiu, jei Džeredas nebūtų pastebėjęs, kad ji pravėrė lūpas nuo prisiminimų, kuriuos įžvelgė akių blykstelėjime, pašvaistės.
– Na? Tai tu žinojai?
Priglaudęs delną jai prie nugaros palydėjo Kristę prie kėdės: nenustebo dėl to, kad ji įsitempė, ir papurtė galvą.
– Ką tik sužinojau apie savo partnerio nusikaltimą ir pajutau nusivylimą kelios sekundės prieš tau pasirodant.
– Nusivylimas – labai geras žodis.
Džeredas šyptelėjo dėl to, kad ji taip aistringai pritaria, bet Elijotas ištiesė ranką.
– Malonu susipažinti. Elijotas Džei Barnabis, Išbandymo prodiuseris. Džiaugiuosi, kad jūs pagaliau sutikote.
– Kaip tik tai mes ir aptarsime.
Mostelėjusi padavėjui Kristė užsisakė gazuoto mineralinio vandens su citrina, prieš tai išsitiesė ir nutaisė puikiai pažįstamą kovingą pozą.
– Kol dar visko neaptarėme, leiskite patikslinti keletą dalykėlių. Pirmas – esu čia, nors man tai nepatinka. Antras – darau tai tik dėl pinigų. – Ji iškėlė pirštą ir dūrė į Džeredą. – Trečias – geriau, kad sala būtų pakankamai didelė mums abiem, nes kitaip aš verčiau parplaukčiau atgal, nei sėdėčiau ten su tavimi.
Smalsumu spinduliuojančios Elijoto akys šokčiojo nuo vieno prie kito.
– Jūs pažįstami?
Mergina staigiai pasisuko į jį.
– Ar Jūsų Šviesybė nepasakė?
Elijotas išsišiepė.
– Ko nepasakė?
– Mes pažįstami, – ramiai pasakė Džeredas. Jie puikiai pažįsta vienas kitą. Elijotui geriau nežinoti, kaip puikiai. – Seni draugai. – Kristė dusliai prunkštelėjo, o Džeredas jai mirktelėjo. – Kaip smagu susipažinti dar kartą.
– Aha, tas pat, kaip įsivaryti rakštį. – Ji kiaurai vėrė maišto kupinomis akimis.
Po dar vieno gydymo kurso pas Ponią Kietakumštę, fizioterapeutę iš pragaro, Džeredas atslinko čia tam, kad aptartų darbo reikalus su Elijotu. Jam nelabai rūpėjo, su kuo teks praleisti tą savaitę.
Bet dabar mintis apie septynių dienų laidymąsi kandžiais sąmojais su įžūliąja aštrialiežuve Kriste ypatingai praskaidrino Džeredui rytą.
Iš visų jėgų stengdamasis nesišypsoti jis sukryžiavo rankas ir pasisuko į Elijotą.
– Ar nieko, kad mudu pažįstami?
Elijotas papurtė galvą.
– Kaip tik, turėtų rutuliotis įdomus bendravimas. Dokumentinis filmas bus apie tikrovę už tikrovės televizijos kamerų. Kaip kalbėsit, reaguosit, šokinėsit vienas prieš kitą, įkalinti savaitei ir su niekuo kitu nebendraudami. Turėtų būti įdomu. – Elijotas nutilo, susiraukė. – Seni draugai? Ar jūs kažkada kartu gyvenot?
– Po
