žiniasklaidos nusivylimui, tam nepritarė. Nemėgo viešumo ir niekada jo nesiekė.
Iš tėvo, senelio ir daugybės proprosenelių nuosekliai eikvotos ir per penkis šimtmečius galiausiai kone suniokotos finansinės imperijos griuvėsių jis sukūrė naują.
Ir padarė tai vienas.
Be akcininkų. Be pašalinių. Ne tik finansinėje plotmėje. Jo pasaulyje. Nuosavame asmeniniame pasaulyje.
Didžioji gyvenimo pamoka numero due2.
Tik kvailiai pasitiki kitais.
Štai kodėl vidury nakties sulaukęs asmeninės padėjėjos skambučio Drakas išsiropštė iš šiltos lovos, kurią dar labiau šildė geidulingas nuogas meilužės kūnas, ir išvyko iš Maui.
Drakas klausėsi. Klausėsi. Paskui nusikeikė, pakilo nuo lovos ir pro miegamojo duris nužingsniavo mėnesienos nubučiuotu smėliu.
– Atsiųsk man tą laišką faksu, – pratrūko jis. – Ir viską, kas susiję su ta sumauta byla.
Asmeninė padėjėja pakluso. Apsivilkęs šortus ir marškinėlius Drakas skaitė dokumentus, kol ant jūros sužibo rausva aušros šviesa.
Tada jis jau žinojo, ką daryti. Išmainyti gaivinantį Havajų vėją į slegiantį vasaros karštį Romoje ir akistatą su gyvenimo būdo, kurį niekino, atstovu.
Blogiausia tai, kad Drakas manė sutvarkęs šį reikalą prieš kelias savaites. Tas kvailas laiškas nuo žmogaus, vardu Cezaris Orsinis. Drakas nekreipė dėmesio į pirmąjį, todėl atėjo antras, paskui ir trečias laiškas, po kurio jis įžygiavo į vieno padėjėjų kabinetą.
– Noriu sužinoti viską, ką tik pavyks rasti apie amerikietį, vardu Cezaris Orsinis, – paliepė Drakas.
Informaciją gavo greitai.
Cezaris Orsinis gimė Sicilijoje. Daugiau nei prieš pusšimtį metų kartu su žmona emigravo į Ameriką, tapo Amerikos piliečiu.
Už naujos tėvynės dosnumą atsilygino tapdamas banditu, mafiozu, gangsteriu, neturinčiu jokių rekomendacijų, išskyrus pinigus ir raumenis, dabar – dar ir pasiryžimą įsigyti tai, kas šimtmečius priklausė Valenčių dinastijai, o šiuo metu jam, Drakui Marčelui Valenčiui, Sicilijos ir Romos princui.
Na ir kvailas titulas.
Drakas retai jį naudojo ir apskritai negalvojo apie jį. Šiuolaikiniame pasaulyje tai atrodė įgrisu, netgi kvaila. Tačiau taip pat, kaip padėjėja pasinaudojo jo titulu ieškodama greitesnio būdo nusigauti iš Havajų į Italiją, Drakas pasirašė juo atsakydamas tam amerikiečiui donui, išdėstydamas laišką šaltu formaliu tonu ir neslėpdamas lengvai nuvokiamos potekstės: Ar žinai, su kuo turi reikalų? Lipk man nuo kupros, seni.
Štai ir viskas, tada pamanė jis.
Tačiau klydo.
Donas ką tik atsakė grasinimu.
Ne fiziniu. O gaila. Drakas, ankstyvuosius gyvenimo metus praleidęs be karališkųjų privilegijų, būtų mieliau pasirinkęs šį būdą.
Orsinio grasinimas buvo klastingesnis.
Jūsų Didenybe, susitikti su Jumis siunčiu savo atstovą, – rašė jis. – Jei Jums ir mano teisininkui nepavyks pasiekti kompromiso, nematau kitos išeities, kaip išspręsti mūsų ginčą teisme.
Ieškinys? Absurdiškos pretenzijos paviešinimas?
Teoriškai taip niekada nenutiks. Orsinis neturėjo priežasties pateikti ieškinį. Bet senoje žemėje, o Sicilija tokia ir buvo, sena pagieža niekada neblėsta.
Ir žiniasklaida viską paverstų tarptautiniu cirku…
– Atsiprašau.
Drakas sumirksėjo. Pakėlė akis. Greta jo krėslo stovėjo amerikietė ir laukiamosios salės administratorė. Amerikietės akyse žibėjo ryžtas. Administratorės žvilgsnyje matėsi ne kas kita, o neviltis.
– Pone, – prakalbo ji, – pone, labai apgailestauju, bet dama…
– Turite tai, ko man reikia, – pertraukė ją amerikietė.
Jos balsas buvo skubrus. Kimus. Drakas kilstelėjo tamsų antakį.
– Iš tiesų?
Moters veidą užliejo raudonio banga. Taip ir turėjo būti. Jis tyčia ištarė žodžius tokia intonacija. Nebuvo tikras, kodėl taip pasielgė – gal dėl to, kad buvo pavargęs ir nuobodžiavo, o agresyvi blondinė, kaip taikliai pasakytų amerikietis, buvo tikra rakštis subinėje.
– Taip. Turite dvi vietas skrydžiui 630 į Romą. Dvi vietas pirmojoje klasėje.
Drakas prisimerkė. Jis užvėrė kompiuterį ir pamažu atsistojo ant kojų. Moteris buvo aukšta, ypač su tais kvailais aukštakulniais, bet būdamas kone metro devyniasdešimties jis vis tiek pralenkė ją ūgiu. Jam patiko, kad jai teko atkraginti galvą norint į jį pažvelgti.
– Ir?
– Ir, – kalbėjo ji, – man būtinai reikia vienos vietos!
Drakas leido sekundėms praslinkti. Paskui pažvelgė į administratorę.
– Ar oro linijos įprastai, – šaltai tarė jis, – kiekvienam pasiteiravusiam pasakoja apie keleivių skrydžio reikalus?
Mergina išraudo.
– Ne, pone. Tikrai ne. Net… net nežinau, kaip dama sužinojo, kad jūs…
– Registravausi skrydžiui, – paaiškino moteris. – Paprašiau vietos geresnėje klasėje. Tarnautoja atsakė, jog laisvų jau nebeliko: taip, žodis po žodžio, ji parodė į jus – tuo metu jau ėjote nuo registracijos stalo – ir pasakė: Anas ponas ką tik įsigijo dvi paskutines vietas pirmojoje klasėje. Su jumis nieko nebuvo, o tarnautoja patikino, kad skrendate vienas, todėl atsekiau jus čia, tačiau pamaniau turinti pasitikrinti, ar jūs tas vyras, prieš…
Drakas pakėlė ranką ir sustabdė žodžių srautą.
– Leiskite pasitikslinti, – ramiai ištarė jis. – Jūs prikibote prie bilietų agentės.
– Nekibau aš prie jos. Tik paklausiau…
– Jūs prikibote prie administratorės čia, laukiamojoje salėje.
Moters akyse plykstelėjo susierzinimas.
– Prie nieko aš nekimbu! Tik aiškiai pasakiau, jog man reikia tos vietos.
– Turite omeny, kad aiškiai pasakėte norinti tos vietos.
– Noriu, reikia – koks skirtumas? Turite dvi vietas. Abiejose nesėdėsite.
Ji labai pasitikėjo savimi ir jautėsi turinti teisę į tai, ko nori. Ar ji gyvenime kada pasimokė, kad niekas į nieką neturi teisės?
Antras numeris (it.).
