kas iš tiesų yra Džuljeta Stenton. Nė nebūtų sumaniusi priešintis Džilijanos pastangoms priversti ją vykti atostogų. Ji įsitaisė vairuotojos vietoje, įkišo raktelį ir pasuko.
– Nagi, – ryžtingas jos balsas nustelbė variklio gaudesį, – pirmyn į nuotykius.
Praėjus savaitei po pirmo apsilankymo, Dugas Hjustonas stovėjo pagrindinio „Slaptosios fantazijos" pastato ištaigingame atvirame vestibiulyje ir laukė savo fantazijos objekto.
Savo svajonės.
Pagalvojus apie šią prakeiktą kelionę ir kokią miglą teks pūsti, kad išpeštų tiesą, jį nusmelkė kaltė. Paprastai, ypač kai reikėdavo atlikti darbą, Dugo nevargino tokie jausmai. Tačiau ši užduotis pernelyg svarbi, kad leistų kam nors trukdyti, juo labiau netikėtai plykstelėjusiems jausmams.
Jis atsidangino į kurortą susekti Džuljetos Stenton, Čikagos Pabėgusios nuotakos, ir atkapstyti purvinų jos buvusio sužadėtinio darbelių. Kaip tik tai ir nedavė ramybės. Dugas galėjo guostis, kad neketina drabstyti purvais merginos – dėl šito jis tikrai nemelavo Merilei.
Tačiau Dugą kankino nuojauta, kad priežastys, privertusios Džuljetą bėgti nuo altoriaus, susijusios su jį patį pastaruoju metu persekiojančiomis bėdomis – o jo įtėvis žurnalistas visada mokė įsiklausyti į „degančius vidurius". Galima pamėginti neutralizuoti rūgštingumą, bet nevalia to nepaisyti. Po paskutinės nesėkmės Dugas pasižadėjo trūks plyš taip ir padaryti.
Dugas nebuvo naujokas ir suprato šniukštinėjąs nepatikimą šaltinį. Bėda ta, kad jis išties to neįtarė. Kai išspausdinus straipsnį jo paskelbta versija žlugo, Dugas prarado budrumą. Įtėvis, žurnalistas ir visų gerbiamas žmogus, skatino jį būti geriausiu. Tačiau užteko paskelbti apie smerktiną kongreso nario Heivudo susitikimą su garsiu mafijos vadeiva ir pinigų plovimą per tariamai legalų kavos verslą, ir Dugas staiga neteko malonės.
Tas kongreso narys turėjo bendrą verslą su Džuljetos Stenton jaunikiu, siekiančiu užimti jos tėvo vietą senate. Dugas manė, kad ir šis žmogus yra korumpuotas kaip ir jo parneris, ir tikėjo atkapstęs tiesą. Jis tiesiog neturėjo reikiamų įrodymų, patvirtinančių faktus ar kaltinimus. Tačiau neabejojo, kad jų turi Džuljeta Stenton.
Dugas persibraukė vėjo ištaršytus plaukus, siekiančius apykaklę. Tai dar viena jo apgaulės detalė. Nesikirps, nesiskus, kol sutvarkys šį reikalą saloje. Jei būtų buvęs tvarkingas, švarutėlis, senatoriaus Stentono dukra galėtų jį atpažinti, prisiminusi „Tribune" išspausdintą nuotrauką.
Ištverti šią savaitę atogrąžų saloje nebūtų sunku, jeigu ligoninėje negulėtų tėvas. Kad ir kaip jam patiktų šis rojaus kampelis, Dugas turės ryžtingai veikti, pasikliaudamas nuojauta dėl Džuljetos, ir skubiai dingti iš akiračio. Vylėsi, kad nuojauta jo neapgauna ir kad jis vienintelis žino, jog Džuljeta yra išvykusi iš miesto. Tikėjosi netrukdomai praleisti savaitę su Pabėgusia nuotaka – kai tik Merilė duos galutinį sutikimą. Salos šeimininkė neišvarė jo iš savo valdų, kai jis pasirodė tuo pačiu metu kaip ir Džuljeta. Tačiau paskyrė jam savotišką bandomąjį laikotarpį.
Dugui nemažai teko pakloti senam tėvo bičiuliui kariškiui, kuris pasistengė įsilaužti į Merilės apsaugos sistemą ir pateikė jam reikalingą informaciją – Džuljetos Stenton fantaziją. Kai sužinojo apie atsivėrusias moters žaizdas, jam teko pripažinti dalį kaltės.
Kad ir kiek Dugas stengėsi raminti save įtikinėdamas, jog jo fantazija padės Džuljetai Stenton užmiršti sopulius, o jis pats neketina skaudinti jos, buvo aišku: naudojasi kita moterimi siekdamas išgauti informacijos. Ir vėl.
Bet kito pasirinkimo nebuvo.
Ši istorija padėtų susigrąžinti kiečiausio „Tribune" žurnalisto, rašančio politinėmis temomis, vardą. Vietą, kurios jis karštligiškai siekė. Ne tik todėl, kad pragariškai dirbo dėl profesinės reputacijos ar pernelyg iškerojusios savimeilės. Jis galėjo ištverti spyrį į užpakalį. Bet negalėjo susitaikyti su mintimi, kad nuvylė įtėvį, kuriam buvo skolingas gyvenimą. Mirus mamai, dešimtmetis Dugas pabėgo nuo socialinės tarnybos darbuotojų. Tedas Hjustonas pričiupo jį, bebandantį pavogti jo piniginę. Dugas suprato, kad tam įkyriai klausinėjančiam tipui pinigų reikia daug mažiau nei jam maisto. Per valandą vyrukas sugebėjo išpešti iš Dugo visą jo gyvenimo istoriją, o paskui parsivedė namo ir įsileido į širdį.
Dabar toji širdis sunegalavo: stresas dėl Dugo profesinių bėdų pakenkė tėvuko sveikatai. Tai paveikė ir jo motiną, moterį, kuri augino jį kaip savo sūnų. Taigi Dugas privalėjo atskleisti, ką Pabėgusi nuotaka žino apie buvusį sužadėtinį ir jo abejotinus darbelius. Jeigu pavyktų atkapstyti daugiau informacijos, jis vėl būtų ant bangos. Dugas nebuvo kvailys, suprato, kad atgavęs gerą vardą neišgydys tėvo širdies. Tačiau, pasak gydytojų, geros naujienos emociškai paveiktų senuką, pagerintų jo psichinę būseną ir būtų stimulas sveikti. Jie teisūs. Vien žinia, jog Dugas išvyko bandydamas patvirtinti savo kaltinimus, stebuklingai veikė tėtušį. To užteko, kad Dugas liktų saloje ir apsimetinėtų. Be to, jis buvo skolingas „Tribune" ir savo bosui, tad turėjo gauti tikslių įrodymų ir patvirtinti šią istoriją.
Dabar Dugas tykojo savo aukos. Iš nespalvotų nuotraukų laikraščiuose ir spalvotų, kurias teko matyti tiriant šią istoriją, Dugas žinojo, kaip atrodo Džuljeta. Nebus sunku atpažinti: glotnūs kaštoniniai plaukai, skulptūriškas profilis, elegantiškos manieros, tiesiog įsigėrusios į kraują, šeimai nuolat sukiojantis visuomenėje. Iki tol, kol pabėgo nuo altoriaus, Džuljeta buvo įsikūnijusi tobulybė. Dugui, kuris ketino užmegzti romaną ir atskleisti paslaptis, paslaptingoji Pabėgusi nuotaka buvo maloni akiai, o kartu ir gundanti.
Į vestibiulį netikėtai įžengė Merilė, jos padėjėja ir dar viena moteris, kurios anksčiau Dugas nebuvo matęs – tokia, į kurią galėtų žiūrėti nenuleisdamas akių. Vėjas plaikstė jos ilgas spiralines garbanas ant nugaros. Nuo drėgmės ir vėjelio plaukai atrodė susitaršę, tarsi ji būtų ką tik pakirdusi po karštos meilės nakties – kai moteris būna itin švelni, nuolaidi ir lengvai sujaudinama. Jis pats susijaudino vos pažvelgęs į ją. Pasimuistė.
Balti džinsinio mini sijonėlio raukinukai provokuojamai siūbavo drėgname vėjyje, o priderinta balta švelni medvilninė palaidinė buvo nusmukusi nuo vieno peties ir atidengė kreminio baltumo odą, kuri ryškiai kontrastavo su liepsningais plaukais, tarsi šaukiančiais „paliesk mane". Ir jis to troško.
Jai priartėjus, Dugas išvydo skulptūrišką profilį, gaubiamą kaštoninių plaukų. Aukštus skruostikaulius. Putlias lūpas. Ugnimi liepsnojančius plaukus.
Jo Pabėgusi nuotaka.
Buvo įsitikinęs, kad pažins Džuljetą vos išvydęs. Nepažino. Nors dabar suvokė, jog ji primena seserį dvynę, Džuljeta buvo per daug savita, kad galėtum supainioti su kita moterimi. Ne tik dėl nuostabių plaukų, kurie buvo pasikeitę, bet ir dėl laisvės pojūčio, atsiradusio tiek jos veide, tiek išraiškingesnėse manierose. Kalbėdama su Merile ji mosikavo rankomis. Akyse švietė nuostaba ir pagarba klausantis vyresnės moters.
Ji nėmaž nepriminė konservatyviosios Stiuarto Barneso sužadėtinės arba paklusniosios senatoriaus Stentono dukters. Ši moteris žaižaravo. Degė juslingumu.
Nuo tos dienos, kai žlugo jos vestuvės, Džuljeta pasikeitė ir šių pokyčių priežastys intrigavo jį ne mažiau nei pati istorija.
Iškalbingi pastebėjimai žmogaus, kuris ieško įrodymų,
