nei po valandos.
– Negalėjome jo išvyti. Be to, jis toks žavus. Jei tau reikia savanorės vietoj Kesės…
– Ačiū, ne. Ką nors sugalvosiu.
Ji padėjo vieną kelį ant kėdės, paspaudė mygtuką, kad atsirastų Šypsenėlių užsklanda, ir ėmė svarstyti, kur penktadienio vakarą rasti kitą partnerę.
– Kaip sekasi?
Paprastai Kitė džiaugdavosi matydama Paiper, bet šią akimirką visas pasaulis atrodė it juodas debesis. Juto, kaip gerkle ima kilti panikos gniutulas.
– Gerai. – Kai atsisuko, veidą puošė plati nerūpestinga šypsena.
– Puiku. Ar viskas paruošta mūsų svajonių viengungiui?
Kitiems Kitė galėjo ir sumeluoti. Tik ne Paiper.
– Jis jau užsiregistravo.
– Nuostabu. Ar juodu su Kese susibičiuliavo?
Užsitęsusioje tyloje Kitė girdėjo kompiuterio burzgimą ir it būgnas dunksinčią savo širdį. Galiausiai ji pasidavė, o pečiai nusviro.
– Ji NEATVYKO. Kesė NEATVYKO…
– Ką? – Paiper akys išsiplėtė ir ji ėmė purtyti galvą, tarsi negalėdama patikėti naujiena. – Kur ji? Kas nutiko?
– Nežinau. Šį rytą viską sutariau, o ji nepasirodė. Niekam nepavyksta su ja susisiekti.
Kitė susiraukė.
– Gal ji pakliuvo į avariją ar dar kas nutiko?
– Galbūt.
– Ką ketini daryti? – Paiper labai retai kalbėdavo kaip išlepinta turtinga mergiotė. Dabar buvo kaip tik tas kartas. Kitė nustebusi atsisuko, bet Paiper į ją nepažvelgė, rausėsi po rankinę.
– Kaip tik svarstau…
– Tuojau pat paskambinsiu kelioms draugėms. Tikra beprotybė. Koks vyras norėtų praleisti svajonių savaitgalį vienas? Tapsime miesto pajuoka!
Paklaikusi Kitė stebėjo, kaip Paiper čiumpa mobilųjį telefoną. Su jos draugėmis niekada negali būti tikras. Be to, kas gi bus laisvas penktą valandą vakaro penktadienį? Tik visiški nevykėliai arba tokie darbo maniakai kaip Kitė.
– Kam skambini?
– Mimsei. Po paskutinio išsiskyrimo ji labai nuliūdo. Tai ją pralinksmins.
– Mimsė reabilitacijoje.
– Ar nesakiau, kad ją trečiadienį išleido? Manau, dabar jai praverstų vakarėlis.
Mimsė. Viešpatie, tik ne ji. Blogiau už Mimsę prieš reabilitaciją gali būti tik Mimsė po jos. Bet kas būtų geriau už ją.
– Padėk telefoną, – griežčiau nei norėjo paliepė ji Paiper. – Jau turiu, kas pakeis Kesę.
Paiper pažvelgė į ją, bet telefono nepadėjo.
– Kas?
Kitė giliai įkvėpė.
– Aš. Esu Viešųjų ryšių tarnybos vadovė ir tai mano pareiga.
Liovusis širsti dėl Kesės ji prisiminė, kaip jai patiko to vyruko žodžiai. Geriau pagalvojus, gal darbas savaitgalį ir nebus tokia našta. Neatrodė, kad ši mintis pradžiugintų Paiper.
– Tu nepanaši į vakarėlių liūtę.
– Mes ir neieškome vakarėlių liūčių. Moteris turėtų būti partnerė ir palydovė. Įdomi ir linksma asmenybė, gerai pažįstanti Manhataną.
– Nejau ketini eiti romantiškos vakarienės vilkėdama darbo kostiumėlį?
Velniai griebtų. Times pažadėjo atsiųsti fotografą, kad įamžintų ištaiginga vakariene besimėgaujantį laimėtoją Amuse Bouche restorane. Negalima viešumoje pasirodyti taip apsirengus.
– Žinoma, ne. Nulėksiu į parduotuvę ir ką nors išsirinksiu.
Paiper linktelėjo.
– Gera mintis. – Ji įdėmiai nužvelgė Kitę nuo galvos iki kojų. – Tu dažnai būni mieste, daug ką pažįsti, apie tave rašoma paskalų skyreliuose. Geriau pamąsčius, tai nuostabu.
– Tai ir gerai. Einu, susirasiu suknelę.
– Eisiu su tavimi.
– Kam?
– Mano puikus skonis ir ketinu už viską sumokėti.
Pagauta įkvėpimo Paiper pasamdė aukščiausios klasės dizainerius, kad jie sukurtų apartamentų interjerą. Žinoma, Paiper nebūtų Paiper, jei nepasirūpintų, kad vestibiulyje įsikūrusioje moteriškų drabužių parduotuvėje atsirastų tų pačių dizainerių kurtų drabužių.
– Tavo Svajonių savaitgalio laimėtojas Karnabi apartamentuose, tiesa? – pasidomėjo Paiper, kai jos sukinėjosi parduotuvėje. – Čia – Stella McCartney suknelė. Pasimatuok. – Paiper buvo gudri it lapė. – Štai dabar derėsi prie bendro dekoro.
– Negaliu patikėti, kad išleidai tiek pinigų tik tam, kad paverstum mane kambario detale. – Ji paskubomis įsmuko į žalsvai melsvą kokteilių suknelę su indigo spalvos taškeliais.
– Pasisuk, pasisuk. – Paiper priekabiai ją apžiūrinėjo. – Tobula. Dabar trūksta tik batų bei rankinės ir galėsime eiti iš čia.
Tačiau sambrūzdis tęsėsi. Paiper nusivedė Kitę į savo apartamentus ir ėmėsi makiažo.
– Liaukis, aš nesidažau tiek daug, kiek tu, – pasipriešino Kitė išsisukdama nuo tamsaus teptuko, kuris jau taikėsi į jos vokus.
– Geriau pagalvok apie savo nuotrauką Times laikraštyje. Nejau nori atrodyti blanki ir pavargusi. Į ką nori būti panaši – į Gvinet Paltrou ką tik po gimdymo ar į Gvinet per Įlmo pristatymą?
– Gerai, gerai. – Ji leido Paiper elgtis kaip ši norinti. Be to, vis primindavo sau, jog ryškus makiažas žiniasklaidoje atrodys daug geriau. – Aukojuosi dėl tavęs.
Galiausiai Paiper padažė Kitei lūpas ryškiai rožiniais lūpų dažais, išėmė karštus suktukus ir švelniai iššukavo plaukus.
– Žavinga, – tarė ji, o Kitė, pažvelgusi į veidrodį, turėjo pripažinti, jog atrodo… seksualiai. Paiper nuėmė jai nuo pečių didelį viešbučio rankšluostį ir padavė šviesiai rausvą rankinę ir priderintus batelius. Dar kartą ją nužvelgusi greitai pakštelėjo.
– Atrodai nuostabiai. Sėkmės!
– Dėkoju, – ištarė Kitė ir patraukė prie durų, o suknelė jausmingai bangavo aplink
