to pusryčiams. Žinote, kiaušinių, šoninės, duonos. Taip pat kepsnių, vietinių kukurūzų, pomidorų ir porą butelių vyno. Jei kartais nuspręstumėte likti nakvoti.
Rio jam padėkojo, nors neketino nakvoti. Jis atšaukė kelis susitikimus tam, kad galėtų čia atvykti, bet paaiškėjo, jog tai vienintelė proga visiems trims kandidatams tą pačią dieną ateiti į pokalbį.
Keturiems. Keturiems kandidatams. Kodėl nesugeba to įsiminti?
Tikriausiai todėl, kad nenorėjo kalbėtis su ketvirtuoju. Painioti draugystę su verslo reikalais – prasta mintis, bet kai vienas bičiulių paprašo bent jau pasikalbėti su jo pusbroliu ar dėde – kad ir kas, po velnių, Dantei Orsiniui yra tas Izis Orsinis, – teks pakeisti taisykles.
Po kelių minučių Rio iš Silverado salono pasiėmė iškylų krepšį. Jis paprašė namų prižiūrėtojos Manhatane suruošti jam pietus. Pasirodo, ji išties pasistengė ir viską suruošė labai elegantiškai. Plonai pjaustyta šalta kepta jautiena ant prancūziško batono, gabalas ilgai brandinto Vermonto čederio, butelis atvėsinto prosecco, šviežios braškės ir mažulyčiai sviestiniai pyragėliai.
Ir, žinoma, lininės servetėlės, taurės ir porcelianiniai puodeliai.
Rio ir rangovas vienas kitam nusišypsojo. Abu mūvėdami džinsais sėdėjo nebaigtoje terasoje ant apverstų kibirų, o valgį buvo pasidėję ant lenta uždengto ožio malkoms pjaustyti.
Galbūt šaltas alus ir pora ruginės duonos riekių su kumpiu ir sūriu būtų tikę labiau, bet pietūs buvo gardūs, ir jie suvalgė viską iki paskutinio kąsnio.
Netrukus atvyko apželdintojai. Jie pasirodė tiksliai sutartu laiku, o Rio įleido juos pro, rodos, puikiai veikiančius vartus. Tai buvo vietiniai vyrai, kvalifikuoti, dalykiški, trokštantys gauti nemažą užsakymą.
Visi atėjo su žvilgančiais aplankais, prikimštais kompiuteriu kurtų projektų, planų pasiūlymų, eskizų, ankstesnių projektų nuotraukų ir detalių apskaičiavimų.
Kiekvienas atidžiai klausėsi, kol Rio aiškino tai, ką jie jau ir taip žinojo. Jis norėjo, kad terasa būtų apsodinta kuo paprasčiau. Balkonai taip pat. Žolynais. Krūmais. Galbūt gėlėmis. Arba žydinčiais krūmais. Rio nevengė pripažinti, kad jo žinios apie sodininkystę tilptų į arbatinį šaukštelį ir dar liktų vietos, bet jis aiškiai pasakė žinąs, ko nori.
– Noriu, – pasakė jis, – kad terasa tarsi išsilietų iš laukų, esančių už namo. Suprantate?
Vyrai užtikrintai linksėjo; mikliai bloknotuose nupaišė apytikslius eskizus ir nors nė vienas tiksliai neatitiko Rio minties, jis suprato galįs rinktis bet kurį iš trijų vaikinų ir likti patenkintas.
Iš trijų puikių apželdintojų.
Bet, tiesa, dar buvo ketvirtas.
Rangovas sakė suprantąs. Draugo draugas. Jis žinojo, kaip būna. Draugo draugas vėlavo, bet abu vyrai įsitaisė ir laukė.
Laukė.
Po kurio laiko Rio susiraukė.
– Tas vaikinas neturėtų vėluoti, – pasakė jis.
Rangovas pritarė.
– Gal padangą nuleido. Ar panašiai.
– Ar panašiai, – tarstelėjo Rio.
Praėjo dar dešimt minučių. Po velnių, jei tik būtų nėjęs į tą vakarėlį, dabar nereikėtų laukti pokalbio su dar vienu apželdintoju.
Vakarėlis buvo prieš kelias savaites. Dantė Orsinis su žmona Gabriela pasikvietė kelis draugus į labdaros renginį savo buto viršutiniame aukšte. Rio lydėjo moteris, su kuria susitikinėjo kelis mėnesius.
Ji nuėjo į tualetą.
Pavadino jį mergaičių kambarėliu. Dantė užvertė akis, įbruko Rio į ranką gėrimą ir išsivedė į terasą, kur buvo tyliau ir mažiau žmonių.
– Mergaičių kambarėlis, m?
Rio išsišiepė.
– Visi geri dalykai baigiasi, – ištarė jis. Dantė taip pat nusišypsojo, nes vis dar prisiminė viengungio dienas.
Draugai sudaužė taurėmis ir išgėrė burbono. Paskui Dantė atsikrenkštė.
– Tai girdėjom, kad Hamptone stataisi namą.
Rio linktelėjo. Kalbos pasklido. Ne naujiena. Niujorkas – didelis miestas, bet tokie kaip jis ir Dantė sukiojosi gana siaurame sluoksnyje.
– Sautamptone, – pasakė jis. – Praeitos vasaros savaitgalį aplankiau ten draugą. Luką Vierą. Pažįsti? Šiaip ar taip, Viera turi namą paplūdimyje. Labai atokioje ir tylioje vietoje. Taigi man labai patiko tai, ką išvydau, o dabar…
– O dabar, – šypsodamasi ištarė Gabriela Orsini ir prisijungė prie jų įsikibdama vyrui į parankę, – tau reikia apželdintojo. – Ji išsišiepė plačiau. – Reikia, ar ne?
Rio gūžtelėjo pečiais.
– Na, žinoma, bet…
– Mes kaip tyčia pažįstame labai gerą.
Rio nuostabai Dantė išraudo.
– Izi, – ištarė Gabriela. Ji linktelėjo į vešlius augalus terasos pakraščiuose. – Tai Izi darbas. Įspūdinga, tiesa?
Rio nužvelgė augalus. Neįspūdinga, bet gražu. Atrodė natūraliai, o tai padaryti tikriausiai buvo nelengva, kai apsodinti reikia trijų aukštų butą padangėse.
– M, – prakalbo Dantė, – matai, Izi lyg ir stengiasi išsiplėsti, o…
– O, – meiliai pridūrė Gabriela, – mes nesibaidome rekomenduoti šeimos narių. Tiesa, mielasis?
Pagaliau viskas paaiškėjo.
Jo draugas, tiksliau, draugo žmona, gyrė vieno iš vyro giminaičių darbą. Pusbrolio arba dėdės, kadangi buvo tik keturi broliai Orsiniai. Rio pažinojo visus, tačiau nebuvo nė vieno vardu Izis.
Na, nesvarbu.
Terasos apželdinimas atrodė gerai. Velniai nematė, Rio patiko Dantė ir Gabriela, gimusi Brazilijoje, jo mylimoje šalyje. Taigi atėjus metui išspręsti apželdinimo klausimą, Rio davė Izio Orsinio pavardę ir elektroninio pašto adresą rangovui, kuris su juo susisiekė ir susitarė dėl susitikimo laiko ir datos.
Susitikimo, kuriame Izis Orsinis nepasirodė.
Laikas ėjo, rangovas stengėsi nežvilgčioti į laikrodį, tačiau galiausiai Rio pasakė basta. Gana. Jis leido rangovui vykti namo.
– Esu tikras, kad turite įdomesnės veiklos nei sėdėti ir laukti nepasirodysiančio vaikino.
– Esate įsitikinęs, pone Dakila? Nes jei norite, galiu…
– Vadink
