Aleksas susiraukė, bet nespėjus apie tai pagalvoti prie jo pasilenkė Izabelė ir sušnabždėjo:
– Ji nuostabi, ar ne?
Aleksas apsimetė nesuprantąs, apie ką pamotė kalba.
– Manekenė?
Izabelė tyliai prunkštelėjo.
– Ne, vedėja. Viena žymiausių modeliuotojų Valstijose, tai jos naujausios kolekcijos pristatymas. Ji čia užaugo ir dabar grįš gyventi į Australiją. Jos motina – Felicija Kenington, tu ją pažįsti. Kino žvaigždė.
Aleksas ėmė suprasti. Daugelis žmonių pažįsta Feliciją Kenington, australę, kuri prieš gerus tris dešimtmečius išgarsėjo Holivude. Didžiojo ekrano žiūrovų numylėtinė. Aleksas vėl žvilgtelėjo į šviesiaplaukę.
– O čia jos duktė?
Izabelė linktelėjo.
– Taip, Olivija Kenington.
Alekso verslininko protas įsijungė – suprato radęs puikų savo rūpesčių sprendimą. Visą savaitę apie nieką daugiau negalvojo, tik apie tėvo ultimatumą. Tikėjosi, kad Sezaras pripažins, jog dėl pašlijusios sveikatos elgėsi visai neišmintingai, bet senas gudrus šunsnukis nesitraukė. Kai Sezaras Valentis ko nors užsigeidžia, paprastai ir gauna. Žinoma, Aleksas tėvui apie tai neužsiminė.
Pirmiausia buvo pasiryžęs nepasiduoti Sezaro spaudimui ir ketino kuo ilgiau nepaisyti jo norų, bet vėliau ėmė graužti sąžinė. Kaip jis gali leisti, kad šeimos verslas pakliūtų į nagus grupelei svetimų žmonių? Dar svarbiau – kaip jis gali leisti Nikui ir Metui prarasti teisėtą palikimą? Dabar man nebereikės viskuo rizikuoti, – nusprendė Aleksas. Jis įvykdys dalį tėvo prašymo, bet tik dėl to, kad sutiko tinkamą moterį.
O dėl vaiko pradėjimo… Tegul Sezaras to tuščiai nesitiki. Vis tiek tėvas ne vėliau kaip po poros mėnesių atsistatydins ir nebegalės toliau vadovauti verslui. Ne, vaikas į sandorį nebus įtrauktas. Tik jis ir žavi geltonplaukė. Jei ji tokia žavi, kaip atrodo, ir jei tik laisva, Aleksas rado moterį, kurią galės vesti.
Oliviją Kenington.
– Labas vakaras, pone Valenti, – atsakė Olivija kaip galėdama mandagiau ir abejingiau.
Vos verslo partneris juos supažindino, Olivija prisiminė Alekso Valenčio pavardę. Valenčių bendrovė plačiai žinoma visoje Australijoje – meistriškai kuria ir gamina kvepalus.
– Aleksai, – pataisė jis, pilkai mėlynos patino akys taip karštai varstė moterį, kad šios širdis daužėsi į šonkaulius.
Apsimesdama abejinga Olivija pakreipė galvą.
– Aleksai.
Liana reikšmingai dėbtelėjo, tada atsiprašė ir nuėjo į kitą salės pusę pažiūrėti, kaip sekasi kitiems svečiams, bet Olivija nekreipė dėmesio. Kad laimėtų laiko, lėtai gurkštelėjo šampano. Stengėsi nuslėpti, kaip stipriai susižavėjo šiuo patraukliu vyru.
Po velnių jį. Per vakarėlį po pristatymo paprastai blykstelėdavo koks nerūpestingas romaniukas, visi būdavo atsipalaidavę, pasirengę linksmintis po sunkaus darbo rengiant kolekciją ir siekiant sėkmės.
Tas Aleksas Valentis sugadino visą vakarą. Olivijos dėmesį prikaustė vos įžengęs pro salės duris. To ji nelaukė ir nesitikėjo, vyriškis per pristatymą spoksojo taip, kad Olivija prarado dėmesingumą. Neteko pasitikėjimo savimi, ėmė kliūti žodžiai. Taip dar niekada nebuvo nutikę. Taigi, susitikusi jį dabar, ne itin apsidžiaugė.
– Ar patiko renginys? – Olivija spėjo, kad jis, nors ir koks būtų išprusęs, geriau jaučiasi dirbdamas savo biure, o ne dalyvaudamas pristatymuose.
– Taip… neblogas.
– Ar dažnai dalyvaujate madų renginiuose? – paklausė ji iš mandagumo, kad užmegztų pokalbį ir pratemptų laiką.
Aplink plepėjo žmonės, muzika ėmė groti garsiau.
Aleksas kreivai šyptelėjo.
– Ne. Tik palydėjau savo pamotę.
Olivija prisiminė mačiusi šalia jo sėdinčią elegantišką moterį.
– Suprantu. Ar ji pasiliko vakarėlyje? Ar yra čia dabar?
Gal jis susiras pamotę ir daugiau nebesugrįš? Olivija tyliai atsiduso. Panašu, kad greičiau jau kiaulės pradės skraidyti.
– Ne. Mano tėvas šiandien prastai jautėsi, todėl ji nusprendė važiuoti namo.
– Tikiuosi, kad jam geriau?
Aleksas tvirčiau suspaudė lūpas.
– O, taip.
Olivija apgalvojo jo žodžius.
– Atrodo, tuo nė kiek neabejojate?
– Mano tėvas puikiai moka pasiekti savo, – stačiokiškai atšovė Aleksas.
– Mano motina tokia pat, – supratingai nusijuokė Olivija ir iš karto pasigailėjo suradusi ryšį tarp jo ir savęs.
Aleksas nesišypsojo. Jis kiek patylėjo, paskui leptelėjo:
– Dieve, jūs nuostabi.
Olivija sumirksėjo ir prispaudė plastančią širdį.
– Ak, nereikia.
Aleksas sukando dantis.
– Nespręskite apie mane iš pirmo žvilgsnio. Man nereikia meilikauti, kad gaučiau, ko noriu. Jei kas nors man patinka, taip ir pasakau. Jei ko nors noriu, paprašau.
– Arba pasiimate, – pratęsė ji šypsodamasi.
Olivija instinktyviai nujautė, koks tai vyras. Iš tokių, kurie pasiima. Iškelia moterį į aukštybes, o paskui sviedžia į pačias jos esybės gelmes.
– Matote, – šaipėsi Aleksas, – jūs mane jau pažįstate.
– Pone Valenti…
– Aleksai.
– Aleksai, klausykite, nenoriu būti šiurkšti, bet…
– Turiu jums pasiūlymą.
Olivija buvo sukrėsta, bet dar pajėgė perverti akiplėšą žudančiu žvilgsniu.
– Tik pamanyk.
Jo akyse suspindo ledas.
– O jūs gana įžūli.
Moteris staiga šoko gintis.
– Tai pateisinama.
Lėtai slinko minutės.
– Negi
