blakstienas merginos akys žybtelėjo.
– O ką tu prisimeni, Nikai?
– Mūsų bučinį.
Saša tyliai aiktelėjo.
– Nelabai džentelmeniška dabar apie tai kalbėti.
– Bet tik toks atsakymas yra visiškai sąžiningas.
– Ar kada teko girdėti, kad esi per daug sąžiningas?
– Aš kitaip nesielgiu.
– Teisybė. Nebuvo nieko daugiau, tik sąžiningumas, kai mane pabučiavai, ar ne? – paklausė ji kreivai šypsodama.
– Jei turi galvoje, kad neprisipažinau amžinai mylėsiąs, esi teisi. Man nepatinka saldinti kiekvieno žodžio. Tai buvo bučinys – stulbinamas bučinys – ir nieko daugiau. O kas? Negi užgavau tavo ego?
– Ką? Nieko panašaus, – skubiai atkirto ji. Gal kiek per skubiai. – Tiesiog tada mane pirmą kartą pabučiavo vyras, ir tiek. Iki to laiko pasitaikydavo tik berniūkščiai.
– Nėra ko abejoti – paskui vyrai tave tikrai bučiavo ne kartą.
– Nesu kokia naivuolė.
– Taip, aš puikiai prisimenu Rendalą. Buvote užmezgę trumpą meilės romaniuką, tiesa?
Keista, bet mintis apie Sašą su kitu vyru – tuo Rendalu Tremeinu – jį visada trikdydavo, tik Nikas stengdavosi nepaisyti nuoskaudų. Ji gali bučiuoti ką tik panorėjusi, mylėtis su kuo tik įsigeidusi. Ji taip ir darė. Sašos gyvenimas niekaip nesusijęs su Niku. Nebuvo susijęs iki dabar.
Ji droviai atsiduso.
– Negaliu patikėti, kad pirmas dalykas, apie kurį kalbame susitikę po tiek metų, yra bučiniai.
– O aš galiu.
Jos skruostai ėmė rausti, bet kaip tik tą akimirką tarpduryje išdygo Irisa, nešina padėklu su kava, ir išsklaidė akimirkos žavesį. Jie apsikeitė keliais mandagiais žodeliais, Irisa padėjo padėklą ant kavos stalelio ir išėjo.
– Ar galėčiau įpilti? – paklausė Saša sėsdamasi ant sofos.
– Taip, dėkoju.
Nikas atsisėdo priešais ir stebėjo, kaip ji su įgimta elegancija pilsto kavą. Jam ir vėl pasirodė, kad Saša čia puikia dera. Jis patyliukais nusišaipė. Gali būti, kad jam taip atrodo tik todėl, kad šią mintį jam įkalbėjo tėvas.
– Kiek laiko praėjo nuo tada, kai išvažiavai į Londoną? – paklausė Nikas, kai Saša ištiesė jam puodelį kavos.
– Penkeri metai.
– Kai išvažiavai, buvai vos dvidešimties. Kiek per jauna gyventi viena tokiame milžiniškame mieste.
– Aš nebuvau ten viena, – atsakė Saša, ir akimirką Nikui užgniaužė kvapą pagalvojus, kad ji ten gyveno su kokiu nors vyriškiu. – Londone gyvena mano teta, todėl kelerius pirmuosius metus praleidau pas ją. Paskui įsigijau savo būstą. – Mergina paėmė savo puodelį su lėkštute, bet kavos negėrė. – Mūsų tėvai yra draugai. Nė neabejoju, kad tavo tėvas spėjo tau viską papasakoti.
– Tikriausiai, – nė nepamąstęs sutiko Nikas. Jis ant savęs tebeširdo, kad bent akimirksnį susinervino pagalvojęs, jog Saša Londone galėjo gyventi su vaikinu.
– Bet tu tikriausiai nepasivarginai jo klausytis?
Nikui labai nepatiko, kad jį taip nuleido ant žemės. Juk paprastai jis priversdavo žmones pasijusti nejaukiai.
– Praėjo penkeri metai. Turbūt seniai užmiršau.
Ji įdėmiai pažvelgė į Niką.
– Nė neabejoju. – Nuo merginos balso tono Nikas sustingo, bet, dar nespėjus suprasti jos reakcijos, Saša pastatė savo puoduką ant stalelio. – O dabar prašyčiau perduoti man tėvo žinutę. Man tikrai reikia grįžti prie darbo.
Na ir puiku. Jis taip ir padarys.
Nikas taip pat pastatė puodelį ant stalelio, tada atsilošė, kad galėtų gerai matyti visą jos veidą. Jis privalo stebėti merginos reakciją.
– Tiesą sakant, tai ne žinutė. Labiau panėši į prašymą.
Dailioje merginos kaktoje susimetė raukšlelės.
– Jis nori, kad aš ką nors padaryčiau?
– Taip. – Nikas patylėjo bandydamas parinkti žodžius, kurie visą naktį sukosi jo galvoje. – Ar jis tau sakė, kad juodu su motina išsikelia į miestą?
Saša nustebusi sumirksėjo.
– Ne, nieko neminėjo. – Jos kakta nusigiedrijo. – Tai štai kodėl jis nori, kad perdažyčiau dvarą. Ketina jį parduoti.
– Ne, dvaro jis neparduos. Tėvas nori, kad jis ir toliau priklausytų šeimai. Jis nori, kad aš čia apsigyvenčiau.
Sašos akys nušvito, mergina atrodė dar gražesnė.
– Ak, kaip puiku, Nikai. Šie namai nuostabūs. Man visada patikdavo čia atvažiuoti.
Niko širdis suvirpėjo.
– Tai gal tada norėtum pasilikti?
Sašos žvilgsnis prigeso.
– Ką turi omenyje? Kad nuomočiausi dvarą iš tavęs?
– Siūlau juo su manimi dalytis.
– Da… dalytis su tavimi?! – šūktelėjo Saša.
– Tėvas nori, kad aš tave vesčiau.
Jis giliai įkvėpė, tada labai lėtai iškvėpė.
– O Dieve.
Lygiai taip pat jaučiasi ir jis. Jo tėvo ultimatumas buvo vienas iš nedaugelio atvejų gyvenime, kai žemė išslydo Nikui iš po kojų. Tokie pojūčiai jam nepatiko. Nė truputėlio.
– Kodėl? – nustebusi išlemeno Saša po kelių akimirkų.
– Jis nori atiduoti man šiuos namus, kad jie ir toliau turėtų Valenčių pavardę, bet puikiai žino, jog aš dar neketinau vesti ir surimtėti, todėl mane šantažuoja. Jei tavęs nevesiu, dvarą jis atiduos Metui.
Saša papurtė galvą.
– Ne, šie namai Metui netinka. Jie tinka tau.
Niką užliejo šiluma.
– Bet, Nikai, aš nesuprantu, kodėl tau į žmonas tėvas parinko mane.
Šis tik gūžtelėjo pečiais.
– Dėl
