regis, buvo per daug. Jis buvo su šventiniu kostiumu, bet atlikęs pareigą, pradėjo kelti maršką viršun. Vyrukas atidengė ilgas savo kojas, kurias slėpė laisvai krintantys džinsai, gaubiantys tvirtas, raumeningas šlaunis. Ką jau kalbėti apie dailų užpakaliuką, gardžiai atrodantį po išblukusiais džinsais.
Kai jis išskėtė iškeltas rankas, sugriebė savo marškinių apačią, kuri dabar pakilo kartu su marška: gal toks ir buvo sumanymas, bet tikriausiai taip nutiko atsitiktinai. Kad ir kaip ten būtų, Vivė, Amelija ir Lulu pastebėjo, kad aplinkui visos godžiai rijo jo nuogą, lygią, elastingą odą, auksinę ir blizgančią nuo prakaito tvankiame, sausakimšame bare. Laisvi džinsai kabojo ant lieknų klubų, liemuo buvo laibas, kiekvienas jo colis atrodė tvirtas.
Lulu ištiesė ranką siekdama savo gėrimo, gurkštelėjo, bet neatitraukė akių nuo vaiduoklio. Marška ir marškiniai pakilo aukščiau: o Dievulėliau, kokia nugara. Raumenys net raibuliavo, kiekvienas jo kūno lopinėlis atrodė išraiškingas ir seksualus. Šitame kūne tvirtumas ne šiaip buvo paslėptas, bet teikė vilties, ir nors Lulu nebuvo smulkutė, staiga ji pasijuto labai moteriška ir trapi.
Pastebėjusi tatuiruotę ant mentės Lulu tikėjosi pamatyti daugiau. Ji sulaikė kvapą, pasiutusiai troško žvilgtelėti į plačius pečius ir nuogas, lanksčias rankas.
Deja, jis, atrodo, suprato, kad visi į jį spokso. Vyrukas viena ranka truktelėjo baltinius žemyn, o kita mikliai nusivilko maršką. Ji beveik girdėjo sutartinį dvigubų Y chromosomų nusivylimo atodūsį.
– Šviesiaplaukis, – patenkinta tyliai atsiduso Amelija.
– Man patinka šviesiaplaukiai, – sumurkė Vivė.
Lulu niekada tokie nepatiko, bet ją tikrai sudomino.
– Aš greitai imsiu žavėtis.
Vivė pabandė atremti jos prisipažinimą.
– Jeigu veidelis tiks prie viso komplekto, aš užnuodysiu jūsų gėrimus, kad pirma prie jo prieičiau.
Lulu laukė, mintimis siuntė signalus vyrukui, kad tas atsigręžtų ir ji galėtų nuspręsti, ar iš priekio jis toks pat nuostabus kaip ir iš nugaros. Jis nepastebėjo jos visiškai, tačiau žvilgtelėjo į gitaristą, linktelėjo pasisveikindamas Šėferiui. Lulu trumpam užmetė akį į jo profilį, bet to užteko, apstulbusi ji aiktelėjo.
Susvyravusi ant kėdės pratarė:
– Negali būti.
– Negali būti kas? – sukluso Amelija.
– Čezas.
Vivė susiraukė.
– Šitaip atrodantis vyrukas yra vardu Džiazas?
– Čezas, – patvirtino Lulu, vydama nuostabą iš galvos ji lėtai nulipo nuo kėdės, o abi draugės sekė ją akimis. – Ne, aš klystu. Negali būti. Čia ne Čezas Brauningas.
– Hmm, – susimąstė Amelija, – vardas kažkur girdėtas.
– Žurnalistas… kažkokį jo straipsnį išspausdino Times, o dabar, mano manymu, jis dirba naujienų agentūroje Associated Press ar Reuters, – pranešė Lulu vis mėgindama susitaikyti su mintimi, kad Čezas, kurį pažinojo vaikystėje, greičiausiai suaugo ir virto eržilu, į kurį ji spokso susižavėjusi.
– Apie ką mes kalbame? Apie tą vyruką? – pasitikslino Vivė.
– Ne, jis tik panašus. – Lulu dar kartą truktelėjo kokteilio, troško nutildyti savo širdies dudenimą. – Čezas Brauningas buvo berniukas iš mano gimtojo miesto, iš vakarinio Merilando, tiesą pasakius, jis buvo mano kaimynas. Mūsų tėvai yra geriausi draugai, mes nuolat erzinome vienas kitą.
Na, dažniausiai ji erzino jį. Pagalvojusi, kaip kvaila lyginti Čezą Brauningą su karštu vyruku kitapus baro, Lulu nusišypsojo.
– Nemačiau jo nuo tada, kai prieš devynerius metus baigė vidurinę. Bet mūsų šeimos vis dar artimai bendrauja. Mano mama papasakojo jo mamai, kad aš kraustausi čia, ir jis atsiuntė man savo nekilnojamo turto agento duomenis. Štai kaip susiradau butą.
– Tai Čezas tikrai ne tas seksualus vaiduoklis? – paklausė Vivė toliau spigindama į dailų nepažįstamąjį, apsuptą trijų kostiumuotų moterų.
Lulu susiraukė, pamačiusi, kaip jos palinko prie jo, kaip glaustėsi prie stiprių rankų ir tvirtų kojų.
Ne tavo reikalas, – priminė sau Lulu ir kėdėje atsisuko į draugę, o ne į seksualų gražuoliuką.
– Tikrai ne. Čezas yra tikras nuoboda. Liesas, nerangus.
Jis tikrai neturi tonos raumenų ar užpakaliuko, kuris net vienuolę priverstų kaukti vilko balsu. Mielas, tylus Čezas turi tiek bendro su vaiduokliu, kaip Bredas Pitas su animaciniu herojumi Elmeriu.
– Na, ponas vaiduoklis tikrai ne ištižėlis, – pareiškė Vivė.
Čezas irgi ne ištižėlis. Prisiminimai šmėstelėjo Lulu galvoje ir ji pajuto tą patį kaltės kartėlį, kurį pajusdavo tada, kai prisimindavo pažįstamą vaikinuką. Negailestingai prie jo priekabiaudavo: prisiminė, kaip Čezui teko lipti ant garažo stogo paimti kamuolį. Ji luktelėjo, kol jis užsiropš, ir tada patraukė kopėčias. Čezas nenorėjo pripažinti, kad jį nugalėjo mergaitė, todėl šoko nuo stogo ir pakankamai skaudžiai nusileido – susilaužė stuburkaulį. Jo mama apkaltino Lulu: ji kimbanti prie Čezo, nes yra jį įsimylėjusi. Lulu neigė, nors visada manė, kad jis būna mielas, kai nurausta. O taip būdavo dažnai.
Staiga Vivė išpūtė akis, išsižiojo.
– O Dievulėliau, iš priekio atrodo dar geriau nei iš nugaros.
Lulu ir vėl apsisuko kėdėje, norėjo geriau įsižiūrėti. Seksualus nepažįstamasis pajudėjo jų link. Ji matė veidą, veido bruožus – žalias akis ir juoko raukšleles prie jų, duobutę ant vieno skruosto ir pailgą smakro įdubimą.
Ji sutriko. Kvadratinis, vos pastebimai žilstelėjęs žandikaulis nieko nepriminė, nieko nepriminė ir bučinio prašančios didelės lūpos, žibančios žalios akys, nebylus, netašytas vyro grožis.
Nieko pažįstamo… bet kartu ir gerai žinoma.
– Negali būti, – suvapėjo ji. – Tiesiog negali būti.
Ji spigino ir spigino. Ir tiesa pamažu įsiskverbė į pasąmonę.
Gal ji neatpažino jo kūno, bet pažino veidą, šypseną, duobutę. Lulu negalėjo ilgiau neigti, kad seksualus vaiduoklis vis dėlto yra Čezas, jos kaimynas. Tas, kurį ji kankino, tas, kuris nekreipė į ją dėmesio, kol ji ėmė elgtis visai bjauriai, kad sulauktų jo susidomėjimo, tas, kurį ji tikėjosi vėl sutikti čia, Kolumbijoje, kad tik galėtų atsiprašyti dėl to, jog būdama vaikas elgėsi kaip kokia snarglė. Bet tam reikėjo ryžtis, o šįvakar ji dar nebuvo pasiruošusi. Deja, jos kaukė tikriausiai slepia ne visą veidą ir jis gali ją pažinti.
Darėsi panašu į kažkokią dorovės pjesę ar Ezopo pasakėčią. Ji vaidino negerą mergaitę
