tu, – tarė jis sodriu ir švelniu tarsi geras šokoladas balsu.
– Taip, aš… Buvau tualete. – Puiku, Keite. Tikrai šaunus paaiškinimas.
Vyras pakėlė antakį.
– Žavu.
– Nelabai.
– Apsimesiu neišgirdęs, nes tikėjausi tave sutikti.
– Tikrai?
– Taip, – tarė jis ir priėjo arčiau įsmeigęs į ją deginantį žvilgsnį.
Keitė dar nebuvo mačiusi nieko panašaus. Jo akys buvo tokios gilios, kad ji nepajėgė nusisukti.
Pagal užsakymą pasiūtas kostiumas puikiai išryškino vyro figūrą. Platūs pečiai, tvirtas liemuo ir liekni klubai. Itin brangūs batai. O veidas buvo užburiantis. Tamsūs antakiai, dailūs žandikauliai, romėniška nosis. Lūpos – tobulos. Niekada anksčiau jos nebuvo sužavėjusios vyriškos lūpos. Net tos, su kuriomis patirdavo tiesioginį fizinį kontaktą.
Jo lūpų forma buvo nepriekaištinga. Keitę tiesiog apsėdo mintis liežuviu perbraukti viršutinę lūpą, paskui nedidelę V formos įdubą iškart po nosimi.
Jėzau… Jai reikėjo pagalbos. Gero nakties miego. Kažko. Tai nebuvo normalu.
– Kodėl norėjai mane sutikti? – paklausė ji.
– Nes esi gražiausia šio pobūvio moteris. Kaip galėčiau nenorėti?
– Nujaučiu melą, – tarė ji. – Čia yra daug modelių.
– Na, ir kas? Mano dėmesį patraukei tu.
– Esi viliotojas.
– Tikrai ne. Tad jei man sekasi prastai, tai dėl to, kad trūksta praktikos, – Ostinas susikišo rankas į kišenes, o gundančias lūpas iškreipė šelmiška šypsenėlė.
– Vėl panašu į melą.
– Tu ir vėl klysti.
– Tu girtas.
– Šiek tiek.
– Bent jau esi nuoširdus, – tarė ji. – Bet turiu grįžti.
Keitė buvo beeinanti pro jį, bet vyras sugriebė ją už rankos ir sulaikė. Apstulbusi iškvėpė, nes rankos suspaudimas buvo neįtikėtinai stiprus. Tada pakėlė galvą ir sutiko niūrias jo akis.
– Pas ką? – paklausė Ostinas švelniu balsu, visiškai priešingu rankos spaudimui.
Keitės širdis daužėsi. Bet ne iš baimės. Tas rankos suspaudimas, toks stiprus ir ryžtingas, pažadino joje…
Ji atsipeikėjo. Negali leisti, kad šis keistas vyras apsuktų jai galvą per pobūvį, kurį ji koordinavo. Bet jo elgesyje buvo kažkas dominuojančio ir griežto, kas pažadino uždraustas fantazijas, gyvenančias tamsiuose jos sielos užkaboriuose. Jose Keitė nesvajojo apie saldžius nuostabaus princo bučinius. Ji troško tokių dalykų, kurių nė pati nesuprato. Todėl, vertindama kiekvieną sutiktą vyrą, visada atrasdavo trūkumų.
Tik ne šį kartą. Vyrui priešais ją nieko netrūko. Keitę nupurtė drebulys ir vidinis balsas sušnibždėjo: Jis tikrai žinotų, ko tau reikia.
– Ne tavo reikalas, – sumurmėjo ji.
– Pas Džeisoną Trefeną? – karčiai paklausė Ostinas.
– Kodėl?
– Mačiau, kaip su juo kalbėjai.
– Kalta, – tarė ji. – Ar dabar paleisi mane?
– Pasilik nors trumpam.
– O jei nesutiksiu?
Jis nužvelgė ją.
– Abejoju.
Viena Keitės dalis norėjo jį paerzinti ir atsisakyti. Patirti, ar jis dar stipriau ją suspaus, rodydamas valdžią. Bet to nepadarė.
– Gerai, trumpam pasiliksiu.
Jis paleido ją.
– Pasistengsiu būti įdomesnis nei tai, kas šiuo metu vyksta pobūvyje.
– O… – Jis apgailestaudamas nusišypsojo. – Jie turi kokteilinių krevečių.
– Nejaugi pralaimiu vėžiagyviams?
– Tai tik pradžia. Girdėjau, kad visos jūrų gėrybės buvo atvežtos iš Meino.
– Nesu iš Meino, tad nemanau, kad galiu su jomis varžytis.
– O iš kur esi? – paklausė Keitė.
– Iš valstijos šiaurės.
– Hmm, miglota.
Ostinas gūžtelėjo pečiais.
– O tu iš kur?
– Pagal kilmę? Kažkur iš rytinės pakrantės.
– Irgi gana neapibrėžta, – tarė jis.
– Neapibrėžtumas nėra blogai. Mes juk tik plepame koridoriuje.
– Tikrai? – paklausė jis ir vėl suėmė jos ranką, pirštai degino jai odą.
Keitė nebuvo flirto mėgėja. Paskutinį kartą pasimatyme buvo taip seniai, kad nė neprisiminė. O seksualinis gyvenimas? Jo nebuvo. Dėl jaunesnio brolio ir tėvų, kurie dažniausiai būdavo apsvaigę. Be to, susitikinėti su kažkuo reiškė, kad reikės tam žmogui atsiverti ir įsileisti jį į pragarą, kurį ji vadino gyvenimu.
Kad ir kaip ten būtų, Keitė nepažinojo nė vieno pakankamai patrauklaus vyro tame veltėdžių mieste, iš kurio buvo kilusi. Tenorėjo iš ten išvykti. O išvykusi nepailsdama dirbo, kad pasiektų tai, ką dabar turi. Kad patektų į šį visuomenės sluoksnį ir galėtų pažiūrėti Džeisonui Trefenui į akis. Ir dar – kad surinktų prieš jį įrodymus.
Staiga Keitė pasijuto išsekusi. Prisiminė kiekvieną prarastą galimybę, kiekvieną negailestingai užgniaužtą jausmą, kiekvieną dėl keršto paaukotą akimirką – taip pat ir akių kontaktą su šiuo vyru pobūvių salėje. Viskas vardan to, kad pamatytų, kaip laimi teisingumas.
Nebenorėjo grįžti į salę, norėjo likti koridoriuje su juo. Su vyru, kurio sieloje tūnojo tokia pat tamsa, kaip ir joje. Kuris ieškojo to paties, ko ir ji.
Keitė pajuto, kad jis yra tas vienintelis. Tas, kuris atskleis jos fantazijas, slepiamas giliausiose sielos kertelėse. Nes jis buvo pirmasis, kurio iš tiesų geidė.
– O gal tai kažkas daugiau, – galiausiai tarė ji. – Jei jau kalbame atvirai, aš irgi nesu itin patyrusi flirto
