Aleksu Diasu.
Pavojinga.
Beveik toks pat pavojingas buvo suvokimas, kad jis artinasi prie jos. Čelsė pajuto laukimo jaudulį, sumišusį su nerimu. Kažkas jame gąsdino. Jo žvilgsnis buvo niūrus ir susikaupęs, eisena grobuoniška. Jei ketintų pasiūlyti jai darbą, būtų atsipalaidavęs ir draugiškas. Susisiektų su jos agentu ir susitartų dėl Cirko restorane užsakytos vakarienės, kuri praeitų su pokštais ir penkiais buteliais vyno. Bet dabar jis vėrė ją vanagišku žvilgsniu, tarsi ji būtų ką tik gimusi pūkuota voverytė, iškritusi iš gūžtos.
Čelsė ištiesė pečius ir, akinamai šypsodamasi, atsisuko.
Čia nėra mažų voveryčių, šikniau, – pagalvojo ji žiūrėdama į primerktas jo akis.
Jos buvo labai gražios, tamsiai rudos su auksiniais taškeliais, įrėmintos tankių juodų blakstienų. Plaukai buvo juodi kaip rašalas ir trumpai nukirpti, bet ji vis tiek pagalvojo, kaip jaustųsi panardinusi į juos pirštus.
Jo kūnas… Iš kiekvienos jo dalelės tryško jėga. Ji atplėšė akis nuo Alekso šlaunų ir flirtuojančiai nusišypsojo.
– Sveikas dar kartą.
– Sveika, Čelse. – Kaip jam pavyko į paprastą pasisveikinimą sutelkti tiek daug užuominų?
O gal Čelsė tiesiog per daug jautriai reagavo, nes jau labai seniai niekam nejautė tokio stipraus potraukio.
Gal net niekada.
– Ar galiu tau atnešti išgerti? – pasiūlė Aleksas ir atsistojo taip arti, kad ji pajuto mišku dvelkiantį odekolono kvapą ir beveik nenugalimą trauką. Ji žengė žingsnį atgal ir užgniaužė tą potraukį. Tikrai neketino šokti su juo į lovą. Tai būtų ne tik kvaila, bet tiesiog beprotiška. Tik ne su jos praeitimi ir ne tada, kai jis norėjo pasikalbėti apie darbą.
– Mineralinio vandens, ačiū.
– Žinoma.
Ji stebėjo jį, einantį prie baro, ir grožėjosi raumeninga nugara, siaurais klubais bei stangriais sėdmenimis. Jis tikrai buvo labai patrauklus vyras. Čelsė vėl giliai įkvėpė, tikėdamasi, kad įtampa pečių srityje bent šiek tiek atslūgs. Ji nekentė vakarėlių ir žmonių minios, todėl pajuto užplūstančią nerimo bangą, bet įveikė ją. Aleksas sugrįžo su mineraliniu vienoje rankoje ir buteliu alaus kitoje.
– Prašau, – tarė ir švelniai, bet ryžtingai apglėbė ją per pečius ir nuvedė į nuošalią vietą prie lango. Čelsė nesipriešino, bet, vos ištaikiusi progą, atsitraukė nuo jo.
– Nuostabus vaizdas, – tarė Aleksas ir pakėlė butelį prie lūpų. – Niekada nuo jo nepavargstu.
Čelsė nė nepažvelgė pro milžinišką langą. Jos palėpės bute vaizdas buvo beveik toks pat, todėl neatitraukė akių nuo Alekso.
– Kodėl tave domina mano laida? – rėžė ji be jokių pagražinimų.
Jo lūpos suformavo kažką panašaus į šypseną.
– Tau puikiai sekasi tai, ką darai.
– Tiksliau?
– Atrodyti užjaučiamai tuo metu, kai tarp šonkaulių suvarai durklą.
Čelsė nustebusi sumirksėjo, bet paskui irgi nusišypsojo, nes tai buvo taiklus jos veiklos apibūdinimas. Prisigretinti prie įžymybių, kad priverstų jas atsiverti ir apsiverkti. Bet jos svečiams tai patiko. Jiems reikėjo atleidimo, kurį, jų manymu, suteikė jos laida.
– Ir tau tai patinka? – paklausė ji neturėdama jokių ketinimų, bet jos balsas nuskambėjo gundomai, ir ji pamatė, kaip Alekso vyzdžiai išsiplėtė, ir pajuto tokią stiprią trauką, kaip anksčiau limuzine. Skausmingą, nepageidaujamą trauką.
– Man patinka žmonės, kurie nusimano apie savo darbą.
– Bet tokios laidos niekada nerodytumėt savo kanale, jei iš tiesų ketini man kažką pasiūlyti.
– Taip, tai tiesa. – Jis gurkštelėjo alaus, o Čelsė, stengdamasi išsaugoti neutralią veido išraišką, laukė. Bet ko?
Ji vis dar jautė geismą ir atrodė, tarsi kažkas adatomis badytų odą. Žinojo, kad Aleksas jautė tą patį, ir svarstė, kur visa tai nuves.
Jai nepatiko sudėtingi dalykai. Niekada nepainiodavo darbo su malonumais ir sekso su jausmais. Daugiau nebe. Seksas jai tapo tuo pačiu, kaip kasmetinis sveikatos pasitikrinimas arba apsilankymas pas odontologą dukart per metus. Kartais jis būdavo malonus, kartais puikus, o kartais – nuobodus. Bet, kad ir kaip būtų, būtinas gerai savijautai.
Aleksas nuleido alaus butelį ir susimąstęs pažvelgė į Čelsę.
– Kaip įtikinai Trefeną duoti interviu?
Ji suirzo, nes šis klausimas nuskambėjo labai skeptiškai. Tarsi negalėtų patikėti, kad kvaila buvusi blondinė sugebėjo pasiekti tokią pergalę.
– Labai pasistengiau.
– Trefenas dar niekada nėra davęs interviu televizijai.
– Žinau. Atlikau namų darbus. – Mintyse Čelsė susiraukė, nes jos balsas nuskambėjo apgailėtinai, tarsi stengtųsi apsiginti. Tai nebuvo jai būdinga.
Alekso lūpų kampučiai pakilo ir ji pajuto, kaip jos pulsas ėmė daužytis lyg pašėlęs. Šio vyro šypsena buvo seksualiausia, kokią kada nors buvo mačiusi. Vien nuo jos ją užplūdo karštis, kurio stengėsi nepaisyti.
– Papasakok, – paragino jis kimiu balsu, veikiančiu tarsi medus, – kaip tai padarei?
– Buvau labai kantri, – šiurkščiai tarė Čelsė, nes atžarumas tebuvo vienintelė jai likusi apsauga nuo užvaldžiusio geismo, pamažu nuplaunančio jos ryžtą kaip bangos smėlio pilis. – Užtrukau metus, stengdamasi jį pažinti, lankydamasi tuose pačiuose vakarėliuose ir liaupsindama jo darbus…
– Pataikaudama.
Čelsė atsitraukė, apstulbinta paniekos jo balse. O vos prieš kelias sekundes svajojo apie seksą su šiuo vyru.
– Džeisonas – neįtikėtinas žmogus, – atkirto ji, – padaręs labai daug gero moterų labui…
– Žinau, ką jis padarė. – Aleksas šaltai nusišypsojo ir akys, kurios ją užbūrė auksiniu spindesiu, dabar atrodė tarsi juodo ledo luitai. – Įdomu, ar tu žinai.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Ar ketini jį pasisodinti ant sofos? Priversti atskleisti visas paslaptis ir apsiverkti?
Alekso balsas priminė murkimą, bet jame jautėsi pašaipa.
– Tai bus kitokio pobūdžio interviu, – šaltai atsakė Čelsė. – Su Trefenu man nereikia kurti sensacijos. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl tau tai rūpi.
– Nes man rūpi
