irmas skyrius
Rovana Faringdon negalėjo pakęsti sekmadieninių pietų pas tėvus. Ši tradicija buvo nauja, užgimė praėjus lygiai mėnesiui po to, kai tėvai išėjo į pensiją ir nusipirko didingą namą, kuris veikiau priminė parodomąjį muziejų ir neskleidė nė menkiausios šilumos. Net gėlių puokštės atrodė sukomponuotos oficialiai.
Prieš du mėnesius, atvežusi glėbį kvapių išsiskleidusių baltų ir gelsvų rožių, ji padarė klaidą. Gėlės buvo sumerktos į skalbinių vonelę ir, be abejonės, motinos išmestos pirmai progai pasitaikius.
Daugiau tos klaidos ji nekartojo.
Kažkodėl motina be galo mylėjo tuos namus ir primygtinai spaudė Rovaną juos pamilti – ji buvo jos vienintelė duktė ir paveldėtoja.
To niekada nebus!
Rovanos skubotai ištartas pasiteisinimas – Aš jau ir taip puikiai įsikūrusi, mamyt. Parduok namą. Išleisk viską iki paskutinio cento, kol gali, aš tikrai neprieštarausiu… – veikiausiai nebuvo protingiausia kada nors išsakyta mintis, tačiau ji kalbėjo nuoširdžiai.
Pasakyti, kad Rovana su motina nei pažinojo viena kitos, nei suprato, būtų labai švelnu.
Prie didžiulio apskrito stalo per oficialius pietus susėdo keturi žmonės. Rovanos motina, tėvas, senelis ir ji pati. Apskritas stalas turėjo simbolizuoti, kad visi prie jo sėdintieji neva vienodai svarbūs, tačiau pokalbis išdavė ką kita.
Tėvas vienas sau postringavo apie buvusias vakarienes su aukštus postus užimančiais žmonėmis ir kitais labai svarbiais asmenimis, apie kuriuos Rovana nebuvo nieko girdėjusi. Ji susižvalgė su seneliu. Abudu tėvai, kol ji buvo mažytė, tarnavo kariuomenėje, o vėliau dirbo ambasadoriais užsienio šalyse. Didžiąją dalį gyvenimo jie praleido ne tėvynėje, tad Rovanai dažniausiai tekdavo pasilikti su seneliu. Gyvenimas jo irgi, galima sakyti, neruošė auginti vaikus – pats kadaise užsitarnavo generolo laipsnį, – bet jis nė karto jos nepaliko, ir už tai ji tik dar stipriau jį mylėjo.
Ant stalelio paliktos rankinės kišenėje sudūzgė Rovanos telefonas, ir ji krūptelėjo. Žinojo, ką išgirs.
– Man regis, prašiau išjungti? – šaltai priminė motina, žvelgdama nepasitenkinimo neslepiančiomis it migdolai rudomis akimis.
Žmonės dažnai galvoja, kad rudos akys yra švelnios, vaiskios ir mielos.
Ne visos!
– Žinai, kad negaliu, – pakilo nuo stalo Rovana. – Atsiprašau. Turiu atsiliepti.
Ji išsinešė telefoną į koridorių ir maždaug po minutės grįžo. Kirtusi kambarį pasiėmė rankinę ir persimetė ją per petį.
– Išeini? – motinos balse skambėjo ne nusivylimas, o kaltinimas.
Rovana linktelėjo.
– Problemos? – pasiteiravo senelis.
– Šią savaitę pavaduoju vieną iš direktorių, kol jis užsienyje. Ką tik gavome žinutę iš vieno su juo dirbusių slaptųjų agentų. Turime jį parsivežti.
– Visai tavęs nebematome, – atsiliepė motina, patogiai pamiršdama, kad prieš jiedviem su vyru išeinant į pensiją, jie irgi mažai tematydavo dukrą.
– Kol ji buvo maža, irgi retai ją matydavai, – tiesiai šviesiai atkirto senelis. – Rovana skubiai išvykdama bent jau mums pasiaiškina.
Jo žodžiuose buvo daug tiesos, ir motina kietai suspaudė lūpas. Ir jie pakankamai gėlė, tad Rovaną nenorom užplūdo prisiminimai.
– Bet juk šiandien mano gimtadienis, – kartą šūktelėjo ji motinai, kai tėvai žengė pro duris, paskui save it paklusnius naminius gyvulėlius vilkdami kelioninius lagaminus ant ratukų. – Senelis iškepė tortą. Pats iškepė!
– Atleisk, mieloji, – atsiliepė motina. – Negaliu nevažiuoti.
– Bet pabuvai tik dieną, – kažkada papriekaištavo ji tėvui ir turėjo išklausyti griežtą pamokslą apie pakantumą ir pareigos jausmą.
Rovana liovėsi klausinėjusi, kur jie važiuoja. Iki šios dienos tikriausiai nė karto negirdėjo tiesaus atsakymo. Firminis pasiaiškinimas būdavo toks, kad jie išvyksta svarbiais reikalais, o ji negalinti važiuoti kartu.
– Tau reikia grūdintis, – vis kartodavo jai tėvai, ir Rovana užsigrūdino.
Tai, kad dabar motina užsimanė visai kitokių santykių su savo vienturte, Rovanai nerūpėjo.
– Atleiskit. Tikrai turiu eiti.
– Senelis nejaunėja, Rovana. Tikrai galėtum dėl jo labiau pasistengti.
Motina bandė ją įskaudinti, bet Rovana tik mandagiai šyptelėjo ir nieko neatsakė. Su seneliu ji matydavosi mažiausiai porą kartų per savaitę, kas antrą dieną jam paskambindavo.
Motina, aišku, to nežino.
Tačiau Rovana nejuto noro ją apšviesti.
– Tas agentas tau patiktų, – tarstelėjo ji seneliui, nes žinojo, kad jam bus įdomu. – Turėdamas labai ribotus išteklius sukėlė tikrą sumaištį.
– Ar anksčiau tarnavęs kariuomenėje?
– Ne, jis vienas iš mūsiškių. Labai išradingas.
Ji galėtų lažintis, kad kitą kartą jai paskambinus senelis jau žinos, apie ką ji kalbėjo. Nors buvo seniai išėjęs į pensiją, jis vis dar palaikė įspūdingus ryšius.
– Taip, taip, Rovana. Žinome, kad tavo darbas svarbus, – kandžiai atitarė motina, ir Rovana pasisuko į nepriekaištingai susišukavusią savo gimdytoją.
Kaip moteriai, kuriai, reikia manyti, dėl savo lyties teko kovoti tuos pačius mūšius kaip ir Rovanai, motinai dukters pasiekimai ir pareigos Australijos slaptosios žvalgybos tarnyboje, regis, nedarė jokio įspūdžio.
– Skaniai pavalgykit, – Rovana pabučiavo abu tėvus. – Desertui atvežiau obuolių trupiniuočio.
– Pati iškepei?
Dar viena kandi pastaba iš motinos, kuri per savo gyvenimą virtuvėje ir piršto nepajudino!
– Ne. Draugė iškepė pagal senelės iš kartos į kartą perduodamą receptą, o aš jai sumokėjau. Tikiuosi, jums patiks.
Nebekreipdama dėmesio į motiną, ji priėjo prie senelio ir švelniai pabučiavo jam į skruostą.
Vėl skimbtelėjo telefonas, ir Rovana atsitiesė.
– Metas važiuoti.
– Čia tavo vairuotojas, ar ne? – sarkastiškai pasiteiravo motina. – Mažumėlę nekantrus.
– Ne, tiesiog praneša, kas jis jau čia.
– Galbūt kitą mėnesį pasirūpinsi, kad galėtum išsėdėti iki galo. Jei aš nuspręsiu toliau vargintis su tais pietumis.
– Nuspręsk pati, mama. – Rovana dirstelėjo į tėvą, kuris per visą apsižodžiavimą sėdėjo keistai tylus. – Ar ir tu manimi nepatenkintas?
Tėvas, amžinas diplomatas, neatsakė nieko.
– Žinai, mama… judu abu, jei jau apie tai kalbame…
