namo? – norėjo sužinoti ji.
– Netrukus.
Pirmiausia reikia išspręsti nedidelę problemėlę – kaip pajudėti iš vietos savomis kojomis.
Jis pajėgus paeiti. Juk taip?
– Prigulk didžiajame miegamajame.
– Turi minty – jūsų lovoje? – Jaunavedžių guolyje? Na jau ne. – Graži suknelė. Gal galėtum truputį pasitraukti į šalį?
Sesuo nesitraukė, ir Džeredas užgniaužė pykinimą. Lena niekada neklausė, kas jai sakoma. Tuo buvo labai panaši į jį patį. Ji prisislinko dar arčiau, suėmė delnu jo skruostą ir įdėmiai nužvelgė sunerimusiomis akimis.
– Atrodai klaikiai. Tarytum būtum perėjęs pragarą, kad čia atsigautum. Sakyk, juk nebevažiuosi atgal?
– Negaliu tau to pasakyti, Lena.
Ji užsispyrusiai suspaudė lūpas. Tai nežadėjo nieko gero.
– Reikia apsitvarkyti, – kimiu balsu prakalbo Džeredas, bandydamas ją numaldyti. – Nieko sudėtingo.
– Ar tavęs dar neatleido?
– Na, tikrai nesu populiariausias mėnesio darbuotojas.
Trigas prunkštelėjo.
– Ką sakė direktorė? – paklausė Lena.
– Kad rytoj išvykstame.
– Ar nesakė, kad name tavęs laukia gydytojas? Iškvietė po poros minučių, vos tave pamačiusi.
– Moterys amžinai kelia triukšmą dėl niekų.
– Nedrįsk to taikyti man. Arba jai, jei jau apie tai prakalbome. Jeigu aš būčiau taip atrodydama pasirodžiusi tavo vestuvėse, būtum per dvi minutes ištempęs mane į ligoninę.
– Jau einu, – subambėjo jis. – Liaukis žiūrėjusi į mane taip, lyg ruoščiausi sulūžti.
– Į mane žmonės taip žiūrėjo ištisus metus.
– Aš nežiūrėjau, – silpnai paprieštaravo Džeredas.
– Aha, nes tavęs čia nebuvo.
– Dabar aš čia, Lena.
Paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip meldimas. Nes jis iš tiesų meldė – pasigailėti ir atleisti. Jai tikrai reikėtų nuo jo pasitraukti, kol nesubjaurojo suknelės.
– Einu. Susirasiu lovą. Padarysiu viską, ką pasakys gerasis gydytojas. – Džeredas uždengė jos ranką savąja ir palinko jos pusėn. Silpnumo akimirka – išdavikiška užuomina stebintiesiems, o tokių buvo nemažai. – Jau einu. Tik mėgavausi švente, ir viskas.
Džeredas įkvėpė kartą, kitą. Žengė į priekį.
Ir pasaulį užliejo juoduma.
Trečias skyrius
– Užsispyręs, ar ne? – paklausė Rovana aplink trypčiojančios nuotakos, bandydama ją nuraminti, kol vietinis gydytojas, pirmąkart įkalbėtas aplankyti ligonį namuose, nurodė jaunikiui ir vienam iš jos agentų paguldyti Džeredą Vestą aukštielninką ant lovos.
Miegamajame, kuris buvo dekoruotas vaivorykštės spalvų ir elegantiško venecijietiško stiliaus mišiniu, Džeredas atrodė ne savo vietoje, nepaisant skubomis surinkto vestuvių puotai tinkamo apdaro. Vilkas lieka vilku, kad ir kieno kailiu dengtųsi.
– Net neįsivaizduojate! – niūriai atsakė Lena. – Reikėjo leisti jums palydėti jį į ligoninę, vos čia atvyko.
Džeredo vokai kilstelėjo per kelis milimetrus, dėbtelėjo į moteris, ir vėl nusileido.
– Kuo jis vardu? – paklausė gydytojas.
– Džeredas Vestas, – atsiliepė Lena, – nepaprastoji rakštis pasturgalyje.
Pačiupęs žibintuvėlį, gydytojas palinko prie paciento.
– Džeredai? Ar mane girdite?
Vyras išleido kažkokį garsą, kuris galėjo reikšti ir taip.
– Ketinu patikrinti, kaip jūsų vyzdžiai reaguoja į šviesą. Neskaudės.
– Smegenų sukrėtimo nėra. Buvo prieš tris dienas. Praėjo, – sumurmėjo Džeredas, bet nesipriešino.
– Džiaugiuosi tai girdėdamas. Ar diagnozę nustatė medikas?
– Iš patirties.
– Ar jis visada taip mėgsta įrodinėti savo tiesą? – stovėdama lovūgalyje Lenos paklausė Rovana.
– Taip, toks jau jis. Jam labiau patinka vadinti tai įtikinėjimu.
– Ar galvoje yra gumbų? – paklausė gydytojas savo paciento.
– Pora.
Džeredas leidosi apžiūrimas gydytojo.
– O kaip kaklas? Jaučiate sąstingį? Galite judinti?
– Su kaklu viskas gerai, – neatsimerkdamas atsiliepė Džeredas. – Skauda petį.
Štai ir galas teorijai apie trūkusius būgnelius, su palengvėjimu pagalvojo Rovana. Jeigu Džeredas gali atsakyti į gydytojo klausimus nesekdamas jo lūpų krutėjimo, vadinasi, neapkurto.
– Jūs neapkurtote, – pratarė ji, ir kaip atlygį išvydo jo lūpose šmėkštelint šypseną. – Mažiausiai pusė mano agentų ką tik pralošė savaitės atlyginimą.
– Taip, bet užtat kita pusė pralobo.
– Kaip jis atrodo, kai iš tiesų šypsosi? – staiga paklausė Rovana.
Galbūt nevisiškai deramas klausimas, bet geriau būti pasiruošus ir apsiginklavus ateityje laukiantiems mūšiams.
– Seniai bemačiau, – atsiliepė Lena, – bet, kiek žinau, rezultatas dažniausiai mirtinas. Valstybės krinta. Verkia angelai. Maždaug šitaip.
– Amen, – sumurmėjo Džeredas.
– Suprantate, jei nebūtų toks sudaužytas, trinktelėčiau, kad ta arogancija tuojau pat išdulkėtų, – pratarė Lena. – Nes aš jį myliu.
Akys priplūdo ašarų, ir ji nusisuko, kol brolis neprasimerkė ir jos nepamatė.
Tačiau gydytojas tai pajuto ir prakalbo raminamai.
– Jis sąmoningas, kalba rišliai…
– Iš niekur nekraujuoja. Man viskas gerai… Turit nuskausminamųjų?
