išklotas vestibiulio grindis ji skubėjo link lifto. Bet savo ilgomis kojomis Džeisonas nesunkiai ją pasivijo ir, pirmas priėjęs prie lifto, ranka uždengė iškvietimo mygtuką.
– Jei paliksi automobilį prie įėjimo, jį nuvilks.
Bet Džeisonas nesureagavo.
– Pavakarieniaukime kartu.
Pasigirdo skambutis, ir priešais juos atsidarė liftas. Nesulaukusi, kol visi žmonės išlips, Ming įėjo į vidų.
– Esu jau suplanavusi šį vakarą.
– Su kuo?
Ji papurtė galvą.
– Nuo kada tau taip parūpo mano socialinis gyvenimas?
Nuo tada, kai jos sužadėtuvės nutrūko.
Išlipę trečiame aukšte jie praėjo duris su užrašu Dr. Terensas Kinkeidas ir Dr. Ming Kembel. Dar už kelių metrų jie pasiekė duris be jokio užrašo, kurias Ming greitai atrakino ir įėjo į vidų. Viena iš asistenčių laukė prie Ming kabineto durų.
– Puiku, tu grįžai. Atvesiu pacientą.
Ming padėjo Keksiukę ant žemės ir ši koridoriumi nušuoliavo į laukiamąjį. Moteris nuėjo į savo kabinetą ir grįžo vilkėdama baltu chalatu. Kai ji ėjo pro Džeisoną, jis sugavo ją už rankos.
– Negali daryti to viena. – Jis pats nežinojo, ar kalbėjo apie pastojimą, ar apie vaiko auginimą.
Švelni draugės šypsena buvo tarsi atleidimas nuo visų įsipareigojimų.
– Aš susitvarkysiu.
– Net neabejoju. – Bet jis negalėjo atsikratyti jausmo, kad buvo jai reikalingas.
Koridoriuje pasirodė trylikametis berniukas, kuris pamojo Ming.
– Sveikas, Bili, – pasakė ji. – Kaip sekėsi praėjusio mėnesio krepšinio varžybos?
– Puikiai. Mūsų komanda laimėjo visas rungtynes.
– Nieko kito ir negalima buvo tikėtis, kai komandoje yra toks puikus žaidėjas kaip tu. Ateisiu po poros minučių.
Kad ir kaip dažnai Džeisonas matė ją darbe, niekada nesiliovė stebėjęsis, kaip ji sugebėjo prisiminti tokias detales apie kiekvieną iš dviejų šimtų savo klientų, kurios priversdavo vaikus pasijusti labiau draugais nei pacientais.
– Paskambinsiu tau rytoj, – nelaukdama Džeisono atsakymo, Ming nuėjo paskui Bilį į procedūrų kabinetą.
Džeisonas nenorėjo išeiti ir spoksojo pavymui, kol Ming dingo. Nekantrumas ir susirūpinimas skatino jį nepalikti jos ramybėje tol, kol sužinos visus jos ketinimus. Bet tada pagalvojo, kaip pats jaustųsi, jei Ming imtų persekioti jį darbe.
Galiausiai jis vėl išėjo į lauką. Jo Camaro vis dar stovėjo prie šaligatvio, kur ir buvo paliktas. Užsidėjęs akinius nuo saulės Džeisonas atsisėdo už vairo ir užvedė galingą variklį.
Antras skyrius
Po paskutinio paciento vizito grįžusi į savo kabinetą, Ming pamatė ant grindų sukryžiuotomis kojomis sėdinčią savo seserį, ant šlaunų pasidėjusią nešiojamąjį kompiuterį.
– Čia yra net trys kėdės, galėjai pasinaudoti kuria nors iš jų.
– Bet man patinka sėdėti ant žemės. – Trumpais susivėlusiais plaukais, natūralias medžiagas ir laisvus drabužius mėgstanti Lilė labiau priminė aplinkosaugos aktyvistę nei programinės įrangos inžinierę. – Tai leidžia man pajusti ryšį su žeme.
– Bet esame betoniniame pastate trys aukštai virš žemės.
Lilė patraukė pečiais, tarsi sakydama na ir kas, ir uždarė kompiuterį.
– Užsukau pasakyti, kad rytoj anksti ryte išvažiuoju.
– Ir kurgi šį kartą?
Pastaruosius penkerius metus Ming sesuo vadovavo konsultantų grupei, siekiančiai, kad įvairūs jų kompanijos skyriai pereitų prie vienos programinės įrangos sistemos. Kadangi kompanija turėjo atstovybių visoje šalyje, Lilė keturiasdešimt savaičių per metus keliavo. Likusią metų dalį ji gyveno Ming svečių kambaryje.
– Į Portlandą.
– Kuriam laikui?
– Jie pasiūlė man nuolatinį darbą.
Ši naujiena buvo nemalonus siurprizas.
– Ar sutikai?
– Dar ne. Pirmiausia noriu pažiūrėti, ar man patiks Portlandas. Bet turiu pripažinti, kad man jau bloga nuo kelionių. Būtu smagu pagaliau nusipirkti butą ir įsigyti namų apyvokos daiktų. Noriu sulčiaspaudės.
Lilei buvo būdingas požiūris sveikame kūne – sveikas protas. Ji nuolat gamindavo įvairius šlykščius žaliuosius kokteilius, kurie siaubingai smirdėdavo ir kurių skonis buvo tarsi pelkės vandens. Ming akys sudrėko vos apie juos pagalvojus. Jai labiau patikdavo pradėti dieną milžiniška kofeino doze.
– Ar tau neatsibos nuolat gyventi viename mieste?
– Jaučiuosi pasiruošusi kur nors apsistoti.
– Ar negali įsikurti Hjustone?
– Noriu sutikti vaikiną ir užmegzti rimtus santykius.
– O tai padaryti gali tik Portlande? – Ming spėliojo, kas iš tiesų darėsi jos seseriai.
Lilė įkišo kompiuterį į apsauginį dėklą.
– Noriu pasikeitimų.
– Tikrai nenori likti čia ir atlikti gerosios tetos vaidmens? – Ming tikėjosi, kad vos paėmusi jos kūdikį į rankas ir pamačiusi, kokia ji bus laiminga, tapusi mama, Lilė supras, kodėl sesuo ryžosi užsitraukti jų motinos rūstybę tokiu savo sprendimu.
– Manau, geriau bus, jei išvažiuosiu.
Nors anksčiau seserys labai gerai sutardavo, nuo tada, kai Ming atskleidė savo ketinimą tapti vieniša mama, jos ėmė nuolat ginčytis. Neigiama sesers reakcija ją gerokai nustebino. Neseniai išgyvenusi sužadėtuvių nutraukimą, Ming jautėsi vieniša ir nelaiminga.
– Norėčiau, kad suprastum, kaip man tai svarbu.
– Aš viską suprantu. Tu visada norėjai vaikų. Tiesiog manau, kad vaikui reikalinga tiek motina, tiek tėvas.
Dėl sesers kritikos Ming pasitikėjimas savimi ėmė mažėti. Nepaisant laisvo Lilės gyvenimo būdo ir rimtų santykių vengimo, jos požiūris į šeimą buvo daug tradiciškesnis nei sesers. Praėjusį vakarą, kai Ming prisipažino, kad ruošiasi pasikalbėti su Džeisonu, Lilė apkaltino ją savanaudiškumu. Nejaugi ji buvo teisi? Juk vaikas, augantis be tėvo, nebūtinai
