style="font-size:15px;"> Trisdešimt trečiame aukšte prie jų prisijungė du politikai ir uždaroje erdvėje nuskambėjo politiškai nekorektiškas juokelis. Kai jie išlipo trisdešimt antrame, Izė jau šypsojosi. Gal anekdotas ir negražus, bet juokingas.
Liftas vėl įsibėgėjo. Vis greitėjo. Ji greitai žvilgtelėjo į švieslentę viršuje. Trisdešimt vienas, trisdešimt, dvidešimt devyni… Ar jai tik pasirodė, ar aukštai keitėsi greičiau nei prieš tai? Širdis ėmė plakti smarkiau. Tikriausiai jai vaidenasi, juk liftai važinėja vienodu greičiu, ar ne? Skaičiai ėmė keistis dar greičiau. Izabelė sunerimusi žvilgtelėjo į milžiną. Jis taip pat stebėjo skaičiukus. Dvidešimt aštuoni, dvidešimt septyni, dvidešimt šeši… Jie iš tiesų leidosi greičiau.
– Kas vyksta? – sugergždė ji spausdama turėklą.
Vyriškis atsisuko į ją kietai sučiaupęs lūpas.
– Ne…
Jis nutilo viduryje žodžio, nes staiga liftas cypdamas sustojo. Izabelė suspiegė iš išgąsčio. Staigaus stabdymo jėga išplėšė jai iš rankų turėklą ir metė ją į priekį. Nepažįstamasis mėgino ją sugauti, tačiau liftas krestelėjo išmušdamas jį iš pusiausvyros ir jiedu atsitrenkė vienas į kitą. Juos pasitiko kietos grindys, Izę prislėgė vyro kūno svoris. Galva atsitrenkus į grindis, suspengė ausyse, o tuomet stojo tyla.
Aleksas gulėjo ant merginos ir vos pajėgė kvėpuoti. Kabina suposi ir girgždėjo tarsi negalėdama apsispręsti, ar likti, kur yra, ar judėti toliau. Aleksas kelias sekundes nedrįso nė krustelėti, bet netrukus įsitikino, kad liftas nebejuda. Stojo nejauki tyla. Tikriausiai suveikė avariniai stabdžiai. Ačiū Dievui.
Staiga pasigirdo netolygus, staccato kvėpavimas. Jis gulėjo įsikniaubęs į švelnių, tankių plaukų kupetą ir savo svoriu traiškė liauną moterį.
Aleksas mintyse nusikeikė vildamasis, kad labai jos nesužalojo. Mėgindamas ją sugauti parbloškė ant grindų kaip amerikietiško futbolo gynėjas.
Jis rankomis atsirėmė į grindis ir sunkiai pasikėlė. Ji gulėjo veidu į grindis ir nejudėjo, tik netolygiai kvėpavo. Aleksas pajudino jos petį.
– Ar tu sveika?
Ji neatsakė, tik toliau gaudė orą. Jis pakišo ranką po ja ir švelniai apvertė. Pamačius išbalusį veidą ir stiklines akis jam širdis ėmė greičiau plakti, o pastebėjus kairėje kaktos pusėje kylant violetinį guzą pasileido šuoliais. Christós.
Aleksas įsmeigė į ją akis ir nenusisuko, kol įsitikino, kad ji jį mato.
– Ar tu sveika?
Ji pravėrė lūpas.
– Liftas… ar mes sustojom?
Aleksas atsiduso.
– Taip. Suveikė avariniai stabdžiai.
Apsiblaususios akys nušvito iš palengvėjimo, tačiau neilgam. Baimingas merginos žvilgsnis šokinėjo nuo vienos metalinės sienos prie kitos kaip teniso kamuoliukas, kvėpavimas darėsi vis greitesnis, pirštai spaudėsi prie grindų, ji mėgino atsikelti ir atsisėsti.
– Negaliu… ne…
Aleksas čiupo ją už pečių ir prispaudė prie grindų.
– Nusiramink, antraip bus tik blogiau, – paliepė jis. – Kvėpuok giliai.
Ji stebeilijo į jį išpūtusi akis, o krūtinė sunkiai kilnojosi.
– Dabar, – tarė jis ir pakišo pirštus jai po smakru, kad nejudėtų. – Įkvėpt, iškvėpt.
Ji įkvėpė kartą, du. Greitai ir negiliai, bet daugiau nei prieš tai. Pamažu kvėpavimas darėsi tolygesnis.
– Puiku, – linktelėjo jis. – Taip ir toliau.
Aleksas laikė Izės galvą tol, kol jai praėjo panika ir veidas atgavo spalvą.
– Geriau? – švelniai paklausė jis.
– Taip, ačiū, – ji dar kartą giliai įkvėpė, sumirkčiojo ir apsidairė. – Nematau savo… akinių, – sušnabždėjo ji. – Tikriausiai krisdama juos pamečiau.
Aleksas atsistojo ir paieškojo. Akiniai gulėjo lifto kampe. Per stebuklą liko sveiki. Jis juos pakėlė ir priklaupęs uždėjo merginai ant nosies.
– Susitrenkei galvą. Nesijauti apsvaigusi?
Ji iš lėto atsisėdo, pasukiojo galvą į šalis.
– Kol negalvoju, kur esu, viskas gerai.
– Tuomet ir negalvok, – patarė jis ir atsistojęs priėjo prie valdymo pulto. Iš už metalinių durelių ištraukęs telefoną pasisveikino. Kitame gale pasigirdo džeržgimas ir jaunas vyriškas balsas.
– Ar visi sveiki?
– Taip, – niūriai atsakė Aleksas. – Ar liftas stabilus?
– Taip, pone, sugedo generatorius, tačiau suveikė avariniai stabdžiai.
Aleksas atpalaidavo ragelį spaudžiančius pirštus. Širdis liovėsi daužiusis krūtinėje.
– Kada mus iš čia ištrauksite?
– Komanda atvyks kiek galėdama greičiau, tačiau kol sugalvosime, kaip jus ištraukti, galime užtrukti kelias valandas.
Jis nuleido akis į išbalusią moterį ant grindų.
– Norite pasakyti…
– Jūsų liftas įstrigo tarp aukštų. Esant tokiai situacijai arba mėginame pajudinti kabiną rankiniu būdu iš stoties ir išlaužti duris, arba išimame lubas. Mums priimtinesnis pirmas variantas, bet be generatoriaus tai gali būti neįmanoma.
Aleksas pažvelgė į guzą ant moters kaktos. Palyginti su sužeidimais, kuriuos jie galėjo patirti, skrydis atrodė visiškai nereikšmingas.
– Kuo greičiau, tuo geriau… Kita keleivė liftui stojant susitrenkė galvą.
– Skubame kiek galime, – patikino operatorius. – Ar galiu dar kaip nors padėti?
– Paskubėkite, – burbtelėjo Aleksas ir padėjo ragelį. Net jei pasakytų, kad pusė pastato priklauso jam, nieko nepaskubintų.
Moteris stebėjo jį didelėmis rudomis akimis, vis dar įsitempusi, apimta panikos.
– Kada mus iš čia išleis?
Aleksas priėjo prie jos ir pritūpęs tarė:
– Turi atvykti meistras ir pažiūrėti, kokia situacija. Gali būti, kad užtruksime.
Ji truputį susiraukė.
– Ar jie negali tiesiog atidaryti durų?
Jis
