baugino, slėpė akis ir kietai sučiauptas lūpas šešėlyje.
Merė sunkiai įkvėpė ir nusiteikė susirėmimui – to laukė kelis mėnesius. Kruopščiai sudėlioti planai griuvo kaip kortų namelis vien todėl, kad Koretis pirmą kartą gyvenime anksčiau grįžo namo. Geriau pagalvojus, dėl visko kaltas jis.
Merė vėl pasimuistė ir metė piktą žvilgsnį.
– Negaliu kvėpuoti, kai ant manęs sėdi.
Koretis nė nekrustelėjo.
– Tai greičiau dėstyk. Kokių įrodymų turi prieš mano tėvą?
Aišku, kad šį mūšį ji pralaimėjo.
– Nuotrauką.
Jis prunkštelėjo.
– Nuotrauką? Prašyčiau, panele Kad-ir-kas-tu-tokia, teks labiau pasistengti. Visi žino, kad šiais laikais nuotraukas galima retušuoti, kaip tik nori.
– Bet ši neretušuota, – užtikrino Merė. – Gal kiek tamsi, bet tavo tėvas matyti aiškiai.
Merė negalėjo tuo patikėti, bet jo veidas tapo dar nuožmesnis ir atšiauresnis, ir, nors tai neįmanoma, Koretis atrodė dar patrauklesnis.
– Ir turėčiau patikėti tavo žodžiu. Nė nežinau, kuo tu vardu.
– Merė. Merė O’Hara.
Džanis šiek tiek atleido jos diafragmą leisdamas lengviau įkvėpti ir Merė dėkinga atsiduso.
– Tai jau pradžia, – griežtai suurzgė vyras. – Klok toliau. Iš kur sužinojai apie mane ir mano šeimą?
– Turbūt juokauji? – Merė nustebo, kad jis dar klausia.
Kalbos apie Korečius netilo kelis dešimtmečius. Kiekvienas policininkas svajojo pričiupti nors vieną iš jų sprunkant su pavogtomis brangenybėmis. Juokinga, kad jis pats to nesuprato.
– Juk jūs, Korečiai, garsiausia brangenybių vagių šeima pasaulyje.
Vyro žandikauliai įsitempė lyg sukandus dantis. Tai gerai ar blogai? Nesvarbu.
– Tariami brangenybių vagys, – pataisė neatitraukdamas nuo jos akių. – Niekada nebuvome apkaltinti jokiu nusikaltimu.
– Nes niekada nebuvo įrodymų. Iki dabar.
Raumenėlis ant Korečio žandikaulio sutvinksėjo.
– Blefuoji.
Merė sutiko žvilgsnį.
– Ne.
Džanis varstė ją akimis taip ilgai, kad būtų galėjęs apibūdinti kiekvieną veido centimetrą, galiausiai papurtė galvą ir paklausė:
– Kodėl turėčiau tikėti moterimi, kuri įsilaužė į mano namus?
– Aš neįsilaužiau, – paneigė Merė. – Tik užėjau.
Vyro akys virto siaurais plyšeliais, raumuo ant žandikaulio tvinkčiojo kaip pašėlęs.
Antrą klausimą sukėlė viduje kunkuliuojantis pyktis.
– Kaip užėjai? Kaip čia patekai?
Regėdama rimtą jo veidą Merė tik prunkštelėjo.
– Rimtai? Užteko trumpo sijono ir aukštakulnių, kad tavo durininkas nusilenkęs palydėtų prie lifto.
Merė prisiminė, kaip gašliai ją nužvelgė tas vyriškis. To pakako, kad suprastų, jog ji ne pirma Džanio Korečio moteris, kuriai suteikiama tokia privilegija.
– Nė nepaprašė asmens dokumento ir užtikrino, kad man nereikės jokio rakto, pats atrakino liftą, kuris kyla tik į tavo butą. Jis nė nenustebo, kad atėjau, kai tavęs nėra namie. Pasirodo, čia nuolat vieši daugybė moterų.
Džanis susiraukė. Merė liko patenkinta – pagaliau taškas jos naudai. Jai to reikėjo. Niekaip neįvykdys užduoties be Džanio Korečio pagalbos. Kad ir kaip nepatiko, jog turės dirbti išvien su vagimi, viena nepadarys to, dėl ko atsibeldė į Europą.
– Regis, turėsiu šnektelėti su durininku.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
