Lukas, jai apsisukdavo galva. Nors nuo to vakaro prabėgo aštuoneri metai, pamačius jį, už loginį mąstymą atsakinga smegenų dalis užsiblokuodavo. Skrandis susimetė į kietą mazgą.
Eimė prisivertė nusišypsoti.
– Gerai. Viskas gerai. Tiesiog nustebau… Norėjau jį pamatyti. Džiaugiuosi jį matydama. Bet pirma išgerkim. Ko norėtum? Tiesą sakant, užsakysiu gėrimų visiems. Mes juk švenčiam.
Vila žvelgė į ją švelniai, buvo nesunku atspėti, ką galvoja.
– Vila, nežiūrėk taip į mane. Man viskas gerai, – tvirtai tarė Eimė nutaisiusi savitą šypsenėlę ir atsisuko į barzdotą tatuiruotą barmeną.
– Deivai, mielasis, puikiai atrodai! Graži šukuosena. Kietai atrodo, – nusišypsojo visa burna ir mirktelėjo. Šią šypseną ji naudodavo tada, kai norėdavo, kad žmonės nusišypsotų ir jai.
Šį vakarą ji norėjo, kad visi šypsotųsi, juoktųsi ir plepėtų. Norėjo, kad širdis kuo greičiau grįžtų į normalų ritmą ir ji galėtų stoti akis į akį su Luku. Net nesuvokė, kodėl taip susijaudino. Lukas buvo tik senas bičiulis. Tiesa, kažkada buvo jį įsižiūrėjusi, bet nuo to laiko prabėgo aštuoneri metai. Tada jai tebuvo aštuoniolika. Paauglė.
O dabar – moteris. Pasitikinti savimi ir patyrusi. Ji pasikeitė, greičiausiai ir jis taip pat. Ko gero, net nelabai atsimena ją ir kas nutiko. Ir vėl tas jausmas. Kūnu slenkantis šaltis. Kai tik atrodydavo, kad pagaliau jį įveikė, ateidavo toks vakaras kaip šis ir jis vėl pasibelsdavo į duris.
– Dink, – sušnabždėjo pati sau.
– Nelabai šiltas pasveikinimas. Ką tik atėjau.
Eimė pajuto jį šalia dar nepamačiusi. Jis stovėjo jai už nugaros. Truputį prikimęs, žemas balsas. Kai buvo aštuoniolikos, išgirdusi jį lydydavosi ir kikendavo, bet tik ne šiandien. Šiandien ji nekikens. Juk jai ką tik patikėjo trijų milijonų dolerių vertės užsakymą. Ji stipri ir galinga, o stiprios ir galingos moterys nesilydo.
Tačiau dėl viso pikto ji įsikibo į barą.
– Kalbėjau ne su tavimi, – cyptelėjo. Po velnių. Eimė pasistengė nutaisyti savo geriausią, profesinį balsą. – Kaip sekasi? Seniai nesimatėm.
– Aštuonerius metus.
Lukas stovėjo nejudėdamas. Jai tai patikdavo. Atrodydavo toks ramus ir stiprus. Aukštas. Drąsus. Priešingai nei ji.
Prisiminusi save tą vasarą, kai dirbo Žaliojo rifo kurorto registratūroje, Eimė galvodavo, kad buvo truputį keista. Švelniai tariant. Iš tiesų ji buvo savanaudė, egocentriška, išpuikusi mergiščia. Nieko keisto, kad dabar Lukas nesišypso. Jam ji buvo kaip velnių priėdusi jaunėlė sesutė. Niekada joje nematė nieko daugiau, o jai jis buvo erzinančiai rūpestingas Vilos brolis. Karštas brolis. Labai karštas.
Ir dabar, sutikusi jį akis į akį, Eimė suprato, kad niekas nepasikeitė. Na, nebent jis tapo dar karštesnis. Visada buvo aukštas, bet dabar atrodė platesnių pečių, tvirtesnio žandikaulio. Balsas dar žemesnis. Plaukai vis dar tokie pat tamsūs, tik nukirpti trumpiau nei anksčiau, kai ant kaktos krisdavo neklusnios garbanos.
Jokių plačių šortų ir polo marškinėlių, kuriuos nuolat dėvėdavo kurorte. Dabar Lukas vilkėjo prabangų kostiumą. Ir kaklaraištį. Tiesą sakant, atrodė truputį suvaržytas savo tvarkingų drabužių, bet jam tiko. Ypač tiko prie niūrios veido išraiškos.
Eimė pakėlė į jį akis. Tos pačios žalios akys. Kaip nuotaikos žiedai, kuriais prekiaudavo suvenyrų krautuvėje. Kai būdavo linksmas, jos nušvisdavo kaip Sekminių vandenynas, kai supykdavo ar nuliūsdavo, apsiniaukdavo ir aptemdavo. Eimė puikiai prisiminė, kaip jos atrodo apniukusios ir aptemusios, nes Lukas nuolat būdavo ja nepatenkintas, tačiau ryškiai žalias matė tik kartą. Tą vakarą…
Ji prispaudė ranką prie pilvo tikėdamasi, kad šaltis nepasieks akių. Ji neverks. Nė karto dėl to neverkė.
– Aštuoneri metai. Oho. Bet vis dar mus prižiūri ir neleidi linksmintis, – nusišypsojo Eimė tikėdamasi, kad jis supras, jog ji tik erzina.
– Panašu, kad ir tu nelabai pasikeitei. Vis dar kikeni pamačiusi vaikiną ir neskaičiuoji kokteilių.
Jis vos pastebimai šyptelėjo lūpų kampučiais ir susikišo rankas į kelnių kišenes. Permatė ją. Kaip visada.
– Norėtum, kad kikentume dėl tavęs, ar ne? – vėl nusišypsojo Eimė.
Jai visada patiko erzinti Luką. Spausdavo jį tol, kol niūrią veido išraišką pakeisdavo šypsena. Kai buvo aštuoniolikos ir prieš akis laukė visas gyvenimas, tai buvo jos mėgstamas žaidimas. Dabar, sulaukusi dvidešimt šešerių, turėtų būti atsargesnė. Turėtų būti protingesnė, bet su Luku vis dar jautėsi kaip vaikas. Vis dar buvo gera su juo flirtuoti.
– Žinau, kad norėtum.
Jam palinkus į priekį Eimė užuodė jo aromatą. Tas pats dieviškai gaivus vandenyno kvapas, kurį prisiminė. Luko lūpos vos vos prisilietė prie skruosto, lyg jis bijotų prie jos artintis.
Bet Eimė jam buvo dėkinga – svarbu laikytis atstumo. Ypač su Luku. Visus tuos metus ji laukė, kada vėl jį pamatys, o nuo tada, kai vėl pradėjo bendrauti su Vila, nuolat apie tai galvojo. Kelis kartus atsargiai paklausė draugės, kaip jam sekasi, neišduodama tikrųjų savo jausmų.
Ne tai, kad pati žinotų, ką jaučia. Lukas buvo praeitis. Labai tolima praeitis. Be to, net ir tada jis tebuvo simpatija. O jam ji buvo niekas. Kvaištelėjusi sesers draugė. Idiotė, kurią reikia gelbėti.
Eimė prispaudė ranką prie pilvo ir nusisuko į barą, kur Deivas rikiavo gėrimus, ir lyg niekur nieko ėmė su juo flirtuoti. Ji juokėsi, plepėjo, visą dėmesį skyrė Deivui. Tas net nuraudo po barzda. Pilvas nurimo. Širdis ėmė plakti kaip įprastai. Ji negalvos apie tą vakarą. Seniai išmoko nuvyti tokias mintis šalin.
Galbūt viskas sukilo pamačius Luką. Jis kvepėjo taip pat kaip tada. Eimė prisiminė, kaip užuodė jo kvapą, kai iškėlė ją iš džipo ir nunešė į ligoninę. Prisiminė, kaip apgailėtinai kabinosi jam į marškinius, kai guldė ją ant galinės sėdynės.
– Nepalik manęs.
– Nepalieku. Būsiu šalia, bet turiu vairuoti.
– Ne! – ant drėgnų skruostų pasipylė ašaros. – Prašau, apkabink mane.
Ji ir tada suprato, kad elgiasi neprotingai, bet nieko negalėjo padaryti. Tas tris minutes ją palaikė tik jo glėbys ir kūno šiluma. Atrodė, kad jei ją paleis, nustos kvėpuoti.
Lukas paglostė jai galvą, nubraukė nuo veido plaukus ir vienu pirštu palietė praskeltą lūpą. Ji nekrūptelėjo. Prisilietimas malšino skausmą. Ji prisiglaudė prie jo rankos.
– Eime, pažadu, daugiau niekas tavęs nenuskriaus.
– Bet…
– Eime, pažiūrėk į mane.
Tada ji ir pamatė žalia liepsna degančias jo akis.
– Pažadu.
