kad Deltonas į jį spokso, prisivertė nusišypsoti.
– Duok man sekundėlę, gerai?
Deltonas linktelėjo.
– Neskubėk.
Grifinas perėjo kambarį, skubiai peržiūrėjo, ką turi spintoje, persirengė ir čiupęs raktus įslinko į vonios kambarį. Sidnė buvo atsisukusi karštą vandenį, garai skverbėsi iš stiklinio dušo. Banguotas stiklas iškraipė nuostabias jos kūno linijas, kurias paprastai slėpė po griežto kirpimo drabužiais. Sidnė buvo ne iš tų, kurios demonstruoja savo kūną, bet ir nesivaržė būdama nuoga. Grifinui patiko stebėti ją besimaudančią. Deja, šįkart jiedu po dušo nesugrįš į lovą. Bet Grifinas negalėjo susilaikyti, todėl įkišo petį į tarpdurį ir geidulingai stebėjo jos judesius, klausėsi duslaus, atsipalaidavusio, gilaus alsavimo, kai ji nagais trynėsi galvą. Sidnė paskutinį kartą išskalavo plaukus ir užsukusi čiaupą gręžėsi paimti rankšluosčio.
Prispaudusi rankšluostį prie veido, suprato, kad Grifinas stebi ją, jos lūpose suspindo šypsena.
– Liaukis. Žinai, kad turiu važiuoti į darbą.
– Žinau.
Sidnė apsivyniojo rankšluosčiu, užlenkė kampelį, kad jis nenukristų, nuo kabliuko nusikabino kitą rankšluostį ir praėjo pro Grifiną.
Nors Sidnė nerūpestingai šypsojosi erzindama jį, jos veide atsispindėjo budrumas. Bet gal to ir reikėjo tikėtis. Jau patį pirmą kartą jiems susitikus, ji aiškiai leido suprasti, kad jų santykiai susiję tik su seksu. Nieko daugiau. Ir tai nuostabu, nes Grifinas kaip tik toks vyrukas, kuriam daugiau ir nereikia.
Tačiau net ir jam palikti merginą, ką tik išlindusią iš dušo, buvo nemalonu.
Sidnė pasilenkė, kad plaukus apsivyniotų rankšluosčiu it turbanu, kokį susisukti moka tik moterys, paskui atsitiesė ir susiraukė.
– Kas nutiko?
Grifinas kišenėje sužvejojo namų raktą ir padėjo ant vonios spintutės, prie kontaktinių lęšių indelio ir mažutės kosmetinės, kurią Sidnė nešiojosi rankinėje.
– Turiu išeiti. Užrakinsi?
Ji dar labiau susiraukė.
– Palauk. Aš nenoriu… Aš, na, kodėl…
Grifinas neleido jai ilgai ginčytis ir paskubomis pakštelėjo į lūpas.
– Nesijaudink. Galėsi atiduoti, kai kitąkart pasimatysime. Būk, kiek tik panorėsi. Yra bandelių, gal dar ką nors rasi šaldytuve. Marsela visada palieka ko nors panašaus.
– Bet… – Sidnė vėl bandė prieštarauti.
Grifinas apsimetė nesuprantąs. Neverta jos liūdinti, kol nėra tikras, ko reikia Deltonui.
– Vėliau parašyk man žinutę, ką veiksi šįvakar.
Sidnė pasivijo Grifiną prie vonios kambario durų, sustabdė sugriebusi už rankos ir įdėmiai į jį pažvelgė.
– Kas vyksta?
Ji žvilgsniu privertė jį pasiduoti. Rudos jos akys atrodė taip, kad Grifinas negalėjo meluoti.
– Užsuko Deltonas. Mes einame užkąsti.
– Deltonas? Deltonas – mano bosas?
Grifinas šypsojosi – norėjo nuginkluoti ją, be to, jos nuostaba jį pralinksmino.
– Pažįsti dar kokį nors Deltoną?
– Manai, kad jis atėjo čia, nes žino apie mus?
– Ne, – nepriekaištingai sąžiningai atsakė Grifinas. – Manau, kad jis čia dėl to mėšlo, kuriame jį murkdo tėvas. Jis tavo bosas, bet taip pat – mano brolis. – Grifinas dar kartą ją pabučiavo. – Nesijaudink, jis niekada nesužinos, kad tu esi čia. Aš tuo pasirūpinsiu.
Tada, negalėdamas atsispirti, Grifinas grybštelėjo jos užpakaliuką, paslėptą po rankšluosčiu, ir išėjo iš kambario. Sidnės užpakaliukas nuostabus. Grifinas tikėjosi, kad Deltono pasirodymas jos neišgąsdino, ir jis dar pamatys tą užpakaliuką.
Ji pritrėkš Grifiną. Ką jis turėjo omenyje sakydamas, kad tuo pasirūpins? Pasirūpins kaip apgailėtina gebene, lėtai merdinčia jo kambaryje? O gal kaip rūpinasi… Po perkūnais, ji net negali padoriai supykti, nes negali apšaukti dėl jo atsainumo ir domėjimosi tais dalykais, apie kuriuos ji žinojo: Grifinas neturi jokių kitų įsipareigojimų, tik pasirūpinti, kad nelaimingas augalas nenumirtų. Bet nesugeba padaryti ir to.
Kelias minutes Sidnė apstulbusi stovėjo už durų ir klausėsi murmesių kitoje jų pusėje. Ji nesuprato nė vieno žodžio, tuo labiau – negirdėjo balso tono. Nors stengėsi, nes jai atrodė svarbu žūtbūt išgirsti visas pokalbio subtilybes.
Ir tai atrodė juokinga, nes pokalbis buvo visiškai nesusijęs su ja. Šiuo metu Deltonas turi daugybę reikalų. Sidnė tai žino geriau nei bet kas kitas. Ji buvo viena iš kelių žmonių, su kuriais jis galėjo kalbėtis apie dingusią paveldėtoją. Praėjusią savaitę Deltonas paprašė jos perduoti įprastus savo darbus kitiems darbuotojams, kad galėtų imtis varginančios paieškos.
Su Grifinu Sidnė niekada nesikalbėjo apie dingusią paveldėtoją, tačiau buvo aišku, kad jis dėl to nerimavo. Nuo to priklausė jo gyvenimo gerovė. Visa kompanija kybo ant plauko. Dabar Sidnei dingtelėjo, kad jos darbas – taip pat.
Todėl, žinoma, Deltonui reikia pasikalbėti su Grifinu. Aiškiau negu aišku. Visiškai logiška.
Taigi Sidnė laikė ausį prispaudusi prie durų, kol išgirdo, kad Grifinas ir Deltonas išeina iš buto. Tada ji paskubomis apsirengė, nenusisausinusi rankšluosčiu plaukų ir greitai tušu paryškinusi blakstienas čiupo rankinę ir jau buvo beeinanti. Ranka įsitvėrusi durų rankenos, trumpam stabtelėjo.
Velnias. Raktas.
Iki vonios kambario nužingsniavo truputį lėčiau. Grifino buto raktas gulėjo ant marmurinio spintelės paviršiaus, žalvaris žvilgėjo ant juodomis gyslomis išvagoto balto marmuro. Sidnė akimirką spoksojo į jį.
– Ak. Nebūk ištižėlė. Čia tik raktas.
Pagriebusi raktą Sidnė nuskubėjo prie durų, atsakingai užrakino jas, paskui raktą įsimetė į piniginę ir koridoriumi nupėdino prie lifto. Sidnė tyčia neprisegė jo prie kitų savo raktų. Jo raktas ten netiko. Jiedu su Grifinu bendrauja kitaip.
Juos sieja tik nerūpestingas seksas. Jų santykiuose nėra pasikeitimo raktais.
Sidnė nuspaudė mygtuką žemyn kiek stipriau nei reikia. Ji tiesiog atsakinga. Kaip ir jis: kai jiedu pradėjo miegoti kartu, Grifinas parodė jai tyrimų rezultatus, įrodančius, kad jis neserga ir nevartoja narkotikų. Iš pradžių Sidnei toks elgesys atrodė keistas. Tarsi būtų blogai žinoti tokią informaciją apie žmogų, kurį mažai pažįsti, net jei su juo miegi. Žinoma, rezultatai buvo susiję su seksu. Tačiau buvo ir dar kai kas. Dabar Sidnė žinojo jo cholesterolio kiekį ir tai,
