bene pusė miestelėnų.
Priėjęs prie liežuvautojų žilstelėjusiais plaukais būrelio jis kuo žaviausiai nusišypsojo.
– Ponios, jūs visiškai nepasikeitusios, – tarė. – Jei jūsų nepažinočiau, sakyčiau, kad pardavėte sielas, kad tik atrodytumėte lyg iš pieno plaukusios.
Jo mama pakėlė į viršų akis, bet pasistiebusi jį apkabino.
– Jau kažin ką sumanei, – sušnabždėjo ji.
Ak, jis iš tikro kažin ką sumanė.
– Bandelė su sviesto pakaitalu. Toks buvo tas riteris spindinčiais šarvais, – skundėsi Meisė Harlei, apsukdama jos narvo spyną viela. Neburnodavo gyvūnų prieglaudoje, nes manė, kad jiems ir taip padaryta užtektinai žalos, tad nebeturėtų kęsti jos pykčio priepuolių. Kad išlietų įtūžį, prisimindavo savo nemėgstamus valgius.
– Ką galėtų reikšti, kad, prieš dešimt minučių prisiekus, jog gyvenime daugiau nebebus jokių vyrų, pasirodė jis?
Šuo lyg pritardamas kažkaip keistai suniurzgė. Didieji danų veislės dogai turi savo kalbą. Ir ji guldė galvą, kad Harlė suprato kiekvieną jos ištartą skiemenį.
– Ak, ne. Jis buvo taip įkaitęs, kad net ėmė garuoti. Betgi ir aš, – ji pavėdavo sau į veidą. Po netikėto susitikimo jai vis dar kaito skruostai.
– Ir štai jis šuoliuoja ant žirgo manęs vaduoti, – du paskutiniai Meisės meilės romanai buvo nereikšmingi, tik abu kartus ji liko apgauta. Prieš tris savaites sužinojo, kad vyras, už kurio manė galinti ištekėti, užmezgė, kaip jis pavadino, nereikšmingą romaną su laikraštyje dirbančia praktikante.
Na, Meisei tai šį tą reiškė.
Harlė vėl keistai suniurzgė.
– Ką gi, jis atšuoliavo pikapu, bet vis tiek.
Šuo suinkštė.
– Atleisk, mieloji. Kalbu tik apie save, o štai tu turi daugiau dėl ko liūdėti, – ji pritūpė, kiek leido jos sijonas, ir, įkišusi ranką į narvą, patapšnojo Harlę.
Teko pripažinti – riteris gražus. Nors jo tamsiai rudi plaukai buvo trumpai kirpti, tamsiai rudos beveik juodos akys tikrai įsimintinos. Jūrų pėstininkas, paimtas į nelaisvę Afganistane, grįžo namo. Ją pasiuntė, kad parašytų laikraščiui straipsnį apie sutiktuves. Didesnių laikraščių savininkai tokiais darbais neužsiimdavo, bet čia tik mažas miestelis. Darlai, reporterei, kuriai buvo pavesta parengti reportažą, reikėjo paimti vaiką iš mokyklos ir nuvežti pas odontologą. Kiti du reporteriai sirgo gripu.
Pagalvojusi, kad ilgai netruks, Meisė nusprendė aprašyti sutiktuves.
Na, prieš tai susirado kiaurai peršlapusią Harlę.
Mylėjo gyvūnus. Jie nelinkę iškart pasmerkti kaip žmonės. Nuo šešiolikos metų dirbo savanore įvairiausiose pasaulio gyvūnų prieglaudose. Gavusi naują darbą kaskart susiieškodavo gyvūnų prieglaudą. Tik ne tada, kai dirbo Artimuosiuose Rytuose. Tuomet nebuvo kada atsikvėpti, ką jau kalbėti apie kokią nors pagalbą.
Tie, kurie susiję su laikraščių leidybos verslu, dažnai kilnojasi tai vienur, tai kitur. Buvo nuolatos mažinami etatai ir ji turėjo vykti ten, kur buvo darbo. Taip atsidūrė Bostone – čia patyrė visišką nesėkmę, nes būsimasis sužadėtinis sumurkdė jųdviejų gyvenimą, kaip sakoma, į purvyną.
Harlė niuktelėjo ją nosimi.
– Duodu žodį, kad kai tik darbininkai baigs statyti tvorą, persikelsi pas mane. Jei tik lietus liautųsi, jie ją užbaigtų, – tai buvo jos pirmasis paimtas globoti gyvūnas. Šios meilutės viena akis buvo žalia, o kita mėlyna. Jų liūdnumas draskė širdį. Meisė taip pat buvo našlaitė ir pasijuto įsipareigojusi šuniui iškart, kai pirmąkart pastebėjo ją bandančią bėgti namo.
Meisės prodėdė Todas, vienintelis likęs jos giminaitis, testamentu jai paliko miestelio laikraštį. Keletą mėnesių ji nesėkmingai bandė jį parduoti. Užklupusi savo buvusį vaikiną su jo nereikšminga mergužėle, nusprendė, kad idėja persikelti į mažą miestelį nėra jau tokia netikusi. Kartu su laikraščiu dėdė jai paliko gražų namą, iš kurio atsiveria vaizdas į Baltąjį ežerą. Nusprendė aptverti du akrus žemės iš keturių aštuonių pėdų aukščio tvora, kad Harlė turėtų kur pabėgioti.
– Danų dogams reikia daug erdvės, – ji nusišypsojo ir pakasė šuniui ausį.
– Ei, maniau, kad išėjai į sutiktuves, – tarpduryje pasirodė Džošas, higienos sumetimais ant batų audamasis šlepetes. Jis buvo vietinis veterinaras ir nemokamai dirbo prieglaudai.
– Buvau pakeliui, bet vėl ištrūko panelė Harlė. Pavijau ją greitkelyje.
Prakišęs pirštus pro narvo virbus, Džošas pakuteno šuniui pasmakrę. Narvas buvo didelis, aštuonių pėdų pločio ir tokio pat ilgio, tačiau nepakankamai erdvus šimtą septyniasdešimt penkis svarus sveriančiam šuniui.
– Geras vielos mazgas. Gal buriuoji? – jis parodė į neatpainiojamą mazgą, kurį Meisė buvo sunarpliojusi, kad Harlė nepaspruktų.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Nusižiūrėjau iš savo tėčio. Vasarą mudu buriuodavome, – tos savaitės buvo laimingiausios jos gyvenime. Jos tėvai buvo žurnalistai ir ji persiėmė tuo pačiu, nors jie palikdavo Meisę namie, kai keliaudavo į tolimiausius žemės kampelius.
– Keliausi į didvyrio sutiktuves?
Jausdamasi taip, lyg būtų valandą mirkusi lietuje, o panašiai ir buvo, ji nusprendė pirmiau užsukti į namus.
– Ne, pirmiau grįšiu namo persirengti.
Ji pastebėjo, kad Džošas suka žvilgsnį į šoną. Visaip stengiasi nežiūrėti jai į akis.
Meisė žvilgtelėjo žemyn. Jos balta palaidinė tapo visai permatoma, darėsi šalta.
Puiku. Nuostabu. Žavinga.
– Sesilė dabar atsakinga, todėl eisiu, – tarė ji ir skubiai išėjo.
Džošas – malonus vaikinas. Jiedu net buvo pradėję vaikščioti į pasimatymus. Tačiau suprato, kad vienas kito netraukia, ir, matyt, dėl to jis labai stengėsi nežiūrėti į pro ploną palaidinės audinį ir kūno spalvos liemenėlę prasišviečiančius jos spenelius.
Ateityje nebeteks dalyvauti pobūviuose, jei taip paslaugiai teiks pretekstą miestelio paskaloms.
Visą trumpą kelionę namo ją lydėjo mielas šlapio šuns kvapas.
Po penkių minučių svetainėje įjungė židinį. Pastato priekis iš išorės buvo gotikos atgimimo stiliaus. Kitoje jo pusėje buvo daugybė langų. Meisei patiko vanduo. Gyvendama prie vandens jautė ryšį su tėčiu.
Ją, pratusią nuolat vaikytis dar vienos ypatingos istorijos, ramus Ežero Idilės kasdienybės tempas varė iš kantrybės. Bet priprato prie ramumos. Nuolat girdėjo,
