koledžui, tame garaže jis praleido kiekvieną nuo mokyklos atliekamą minutę. Girdėdavo trupančio priemiesčio kraštovaizdį skrodžiančių policijos automobilių sirenas, regėdavo klajojant pavojingas gaujas, kurioms šis rajonas atrodė puiki vieta treniruotis. Ir vėl ant odos juto suodžius, burnoje dūmų, kurie kamuoliais vertėsi iš gretimo fabriko kaminų, skonį. Paskui…
Paskui jis mintimis nusikėlė į Emersoną, kur dėl aukštesnio nei vidutinis mokymosi vidurkio ir beatodairiškos drąsos ledo ritulio aikštelėje laimėjo vietą Emersono akademijos ledo ritulio komandoje drauge su visa stipendija. Ak, kaip jis nekentė tos mokyklos. Ji knibždėte knibždėjo mėlyno kraujo lepūnėlių, kurių ateitis buvo aprūpinta kaupiamaisiais indėliais ir kurie gerokai lenkė Peitono turtingumo sąvoką. Bet jam neabejotinai patiko čia vyraujanti švara ir šviesa, grindų vaško kvapas ir Calvin Klein kvepalų aromatas. Patiko pamokų metu tvyranti tyla ir tai, kaip sklandžiai viskas vyko. Buvo gera kartą per dieną padoriai pavalgyti ir jaustis saugiai, net jeigu ir trumpam.
Taip, tada jis sau to nepripažino. Niekam nepripažintų ir dabar. Bet buvo pernelyg protingas, kad nesuprastų, kad tokios mokyklos kaip Emersono akademija išduotas diplomas stojant į koledžą atrodys kur kas solidžiau nei yrančioje valstybinėje mokykloje, kurią priešingu atveju būtų lankęs, įgytas vidurinis išsilavinimas. Turčių vaikus jis pakentė – šiaip ne taip – susiradęs būrelį kitų, panašių į save. Pasigailėtinų atmatų. Kitų stipendininkų, kurie galėjo pasigirti protu, bet negalėjo pasipuikuoti pinigais, ir buvo pasiryžę gyvenimą nugyventi geriau nei jų tėvai. Tokių, kaip jis, buvo apie dešimt. Vienas šimtui mėlynkraujų. Bet Peitonas į tuos šimtus nekreipė dėmesio. Išskyrus vieną, apie kurią dieną naktį negalėdavo liautis galvojęs.
Ava Brener. Auksinę mergaitę iš Auksinės pakrantės. Jos tėvas buvo toks turtingas ir toks įtakingas, o ji tokia pasipūtusi ir tokia graži, kad, galima sakyti, tą mokyklą valdė. Kiekviena diena sukosi vien apie Avą Brener ir jos draugus. Kiekvieną to rato narį princesė buvo pati kuo kruopščiausiai išsirinkusi, ir visi iki vieno pataikūnai žinojo dėl menkiausios jos užgaidos galį vėl atsidurti už išrinktųjų rato ribų. Nepraeidavo nė diena, kad Peitonui nebūtų reikėję stebėti, kaip ji žingsniuoja koridoriumi, kaip atmeta atgal vario raudonumo plaukų sruogą… ir kaip žvilgteli į jį taip, lyg jis būtų kažkas bjauraus, prilipusio jai prie bato. Nepraeidavo nė diena, kad jis jos nebūtų geidęs. Beprotiškai. Net žinodamas, kad ji išlepinta, lėkšta ir tuščia.
Peitonas atsimerkė. Taip, jis atminė vakar galvojęs apie Avą. Tiesą sakant, būtent šis prisiminimas ir privertė jį skubiai patraukti į viešbučio barą. Prisiminė ir šitai. Atminė ant tuščio skrandžio vieną po kito susivertęs tris taures viskio. Atminė buvęs mandagiai paprašytas palikti viešbučio barą ir, keista, paklusęs. Atminė išsliūkinęs į Mičigano aveniu ir mėginęs atrasti pirmą pasitaikiusią įstaigą, kurioje būtų galėjęs išgerti dar, manė atrodęs užtektinai blaivus, kad įtikintų padavėją sumaišyti dar porą gėrimų. Paskui…
Peitonas iš visų jėgų stengėsi prisiminti, kas įvyko paskui. Bet atmintyje teiškilo kimus – seksualus – balsas, švelnus gardenijų aromatas ir gražios jūros žalumos akys. Visa tai jam atrodė keistai pažįstama.
Šitai jį privertė vėl nukreipti žvilgsnį į moterį ant sofos. Patamsyje buvo matyti, kad ji miega ant šono, atsisukusi veidu į kambarį, vieną ranką pasikišusi po skruostu. Pledas, kuriuo buvo užsiklojusi, gulėjo pusiau nuslydęs ant žemės. Peitonas pajuto nepaaiškinamą poreikį prieiti ir ją apkloti. Palinkęs virš gulinčiosios jis ir vėl pajuto švelnų gardenijų aromatą, tarsi tas kvapas būtų jį atsekęs net iš prisiminimų.
Atmintį perskrodė dar vienas vaizdinys.
Ava Brener. Vėl. Tai ji kvepėdavo gardenijomis. Jis prisiminė vakarą, kai jiedu… Na, kai jos namuose jie turėjo užbaigti mokyklos skirtą projektą. Jos kambaryje. Kai tėvai buvo išvykę iš miesto. Avai nusileidus į apačią jiems paruošti ko nors užkąsti, Peitonas, pasinaudojęs proga, ėmė begėdiškai naršyti po kambarį, spintą ir stalčius, ieškodamas bet ko, kas jam apie ją atskleistų daugiau, nei žinojo. Aptikęs stalčių su apatiniais, pavogė kelnaites. Šviesiai geltono šilko. Tepadeda jam Dievas, bet jis iki šiol jas turėjo. Kai tą vakarą susigrūdo apatinius į kišenę, jo akys užkliuvo už buteliuko kvepalų ant tualetinio stalelio. Jie vadinosi Naktinė gardenija. Tik pavadinimas ir padėjo suprasti, kad tas kvapas yra gardenijų skleidžiamas aromatas. Iki tos nakties nebuvo nė vienos jų nei matęs, nei uostęs.
Peitonui pledu beklojant miegančią moterį, jo akys nukrypo jai į veidą. Ir nuo vaizdo net vidurius sutraukė. Jis mėgino save įtikinti tik įsivaizduojąs. Įtikėti esąs taip užvaldytas prisiminimų apie Avą, kad dabar matąs jos veidą net šioje nepažįstamojoje. Tikimybė Čikagoje susitikti žmogų, kurį mažiausiai norėjo matyti – ir dar praėjus vos kelioms valandoms nuo atvykimo, – buvo pernelyg menka, kad ją būtų galima net svarstyti. Šiame mieste gyveno du su puse milijono žmonių. Argi likimas galėjo būti toks žiaurus? Argi jis galėjo būti nublokštas į…
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
