gelbėjimo reikalus. Ji galėtų uždaryti dureles, nuvairuoti automobilį į garažą ir susirasti ko nors užkąsti. Vakaro būtų kaip nebuvę. Jokių atgarsių. Nei jai, nei tėvui.
Bet Adamas nesitraukė. Stovėjo visiškai nuščiuvęs. Tyloje jos skrandis garsiai gurgė.
– Nieko nevalgei?
– Jaučiuosi gerai.
Vėl tyla. Nejauki. Įtempta. O, kad tik jis nueitų.
Bet Adamas stovėjo. Ir ją stebėjo.
– Nežinojau, kad vėl dirbi mūsų vairuotoja. Maniau, esi Jungtinėse Valstijose.
– Kurį laiką buvau. Bet grįžau, – prieš trejus su puse metų ji grįžo visam laikui. – Šis darbas laikinas. Tiesą sakant, tik šiam vakarui. Gyvenu su tėvu, o jam prireikė išvykti, – Denė sulaikė kvėpavimą. Kažin, ar jis dar prisiminė draudimą? Ar jis jam tebebuvo svarbus?
Adamas linktelėjo, ir ji lengviau atsiduso.
– Ar jam viskas gerai?
– Jam sekasi kuo puikiausiai. Lanko susirgusį draugą. Rytoj grįš.
– Gerai, – Adamas pasisuko eiti į pilį, bet kaip tik tada, kai Denė nudžiugo esanti laisva, vėl atsisuko. – Ką ten sakei?
– Rytoj grįš.
– Ne dabar. Anksčiau. Kai vairavai.
Denės galvoje sukosi visas spiečius nepadoriausių, nevilties sujudintų žodžių. Ne, ne, ne. Jis negalėjo jos nugirsti.
– Neprisimenu, – štai ir visi principai. Ji melavo išsijuosusi.
– Kai išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį Klarai parodyti, kaip po 1300-ųjų metų Dukalo salos ugnikalnio išsiveržimo pasiskirstė lava, kažką pasakei.
Tada Denė ir pavartė akimis – tiesiog negalėjo susiturėti. Šito buvo per daug.
– Būtent tai ir norėjau pasakyti, – pasidavimo ženklan pamodama aukštyn ranka pasakė ji. – Sakiau: Neblogas būdas vilioti moterį, Adamai. Iš tiesų. Geografinis lavos pasiskirstymas?
Adamo veidas sustingo.
Kažkur tolumoje dar buvo matyti riba – toji, kurią ji buvo kuo seniausiai peržengusi. Beliko viltis, kad Adamas supras ją sakant tiesą.
– Nagi, Adamai. Juk ne visada buvai toks nuobodus, – jinai jį pažinojo dar tada, kai jis iš berniuko pradėjo virsti į vyrą. O vėliau kartkartėmis pastebėdavo po oficialiu fasadu slypint visai kitokį vyrą – dar tada, kai jis, nors ir labai trumpam, užsimiršdavo, kas esąs, ir leisdavo sau elgtis natūraliai.
Tie laikai buvo praeityje.
Adamas vėl kilstelėjo antakius. Bet Denė nebegalėjo sustoti.
– Kokia moteris per pasimatymą nori kalbėtis apie lavą ir uolienų formavimąsi? – ji gerokai per vėlai prisiminė posakį, kad, atsidūrus duobėje, geriausia liautis kasus toliau.
Tamsūs ir sunkūs Adamo antakiai susimetė į gilią raukšlę.
– Klara yra Fulbraito stipendininkė. Studijuoja geologiją. Jai buvo įdomu.
– Gal ir buvo. Bet ar nemanai, kad ji galėtų apie tai paskaityti knygoje? Jeigu drauge planuotumėte paskaitų ciklą, toks pokalbis būtų pagirtinas, bet vargu ar jį galima pavadinti romantišku. Kurgi poezija, magija? Net nežiūrėjai jai į akis – stebeilijai į ekraną. Ar palydėjęs ją iki durų bent pabučiavai?
– Nors tai ne tavo reikalas, bet taip, – jis pasitempė.
Denė neketino leistis įbauginama.
– Tai bent buvo bučinys, ar ne?
– O tu esi bučinių ir romantikos ekspertė? Ką siūlytum? Aptarinėti Bentley charakteristikas?
Tarsi mėgindama apsisaugoti nuo krūtinę persmelkusio skausmo, Denė žengė žingsnį atgal. Jai patiko automobiliai. Net norėdama nebūtų galėjusi to pakeisti. Ir nebūtų keitusi, net jeigu Adamui – kuriam, ji aiškiai žinojo, automobiliai patiko ne mažiau už ją – atrodė, kad moterims ši savybė yra daugiau yda nei privalumas.
– Ne, aš nesu romantikos ekspertė. Bet esu moteris.
– Esi tuo tikra?
Šį kartą Denė nė neketino slėpti nuoskaudos. Ji žengė dar didesnį žingsnį atgal. Širdis smarkiai sutvinksėjo. Ji sučiaupė nukarusį žandikaulį.
Uniforma – juodas švarkas ir kelnės – buvo siūta pagal vyrišką modelį ir pritaikyta jai, vienintelei moteriai vairuotojai. Nors švarkas buvo įliemenuotas, jo negalėjai pavadinti moterišku. Jis toks ir neturėjo būti. Ir toli gražu neprilygo minkštutei rožinės spalvos Klaros suknelei, kuri atidengė daug kūno ir gražiai prigludo prie jos dailių moteriškų formų. Nors Denė visada elgėsi berniokiškai ir mieliau dėvėjo praktiškus ir patogius drabužius, ji visgi turėjo jausmus ir išdidumą, o Adamas ką tik pamynė ir viena, ir kita. Tas pats Adamas, kurio nuomonė jai neturėjo rūpėti. Tapo akivaizdu, kad Denė jai visgi nebuvo abejinga.
Adamo veide atsispindėjo šokas. Šokas ir atgaila. Jis ištiesė į Denę ranką, bet tuoj pat nuleido prie šono.
– Dene, ne tai norėjau pasakyti. Turėjau galvoje – man tebesi vaikas. Vis dar stebiuosi net tuo, kad esi pakankamai suaugusi turėti vairuotojo pažymėjimą.
Užgniaužusi nuoskaudą Denė nusprendė verčiau jam atvirai paprieštarauti.
– Pažymėjimą gavau prieš dešimt metų. Beje, už mane esi nedaug vyresnis.
– Žinau. Tiesiog kartais taip jaučiuosi.
– Suprantu, – ir ji visada taip jautėsi. Adamas jai visad atrodė vyresnis. Tolimas. Nepasiekiamas.
Jis atsiduso ir užsimerkė. Vėl atsimerkęs tarė:
– Nė neabejoju, kad esi šauni moteris, bet vargu ar gali man patarinėti, kaip turiu elgtis per pasimatymus. Šioje srityje esu sukaupęs nemenką patirtį.
– Esu tikra, – tyliai ištarė Denė. Pastaruoju metu moterų jo gyvenime buvo tikrai daug. Visos gražios, išsilavinusios ir pasaulietiškos, puikios pretendentės į princesės vietą. Tačiau, nepaisant šių akivaizdžių privalumų, Adamas retai kada susitikdavo su ta pačia moterimi du kartus. O trečią kartą, jos žiniomis, nė karto. Nors ji pati neketino sekti jo meilės gyvenimo, laikraščiai, į kuriuos ji tik užmesdavo akį, net jeigu vien kurdama ugnį tėvo sarginėje prie vartų, tai darė už ją. Kita vertus, jai tikrai nederėjo šito aptarinėti su Adamu. Prieš kelis šimtmečius tokia kritika jai būtų kainavusi galvą.
Denė jautėsi dėkinga, kad galvų kapojimas buvo seniai uždraustas, nes, sprendžiant iš nepasitenkinimo Adamo akyse, šią akimirką jis būtų su malonumu pritaręs tokiai praktikai. Sekundės dalį Denei pasirodė, kad jis tuoj praras savitvardą, kuria taip garsėjo. Bet nejuto net triumfo. Buvo
