style="font-size:15px;"> – Nesuprantu, kodėl neįsiverži tiesiai į jo biurą ir nepareikalauji, kad tau padėtų?
Holė žvilgtelėjo į savo geriausią draugę ir kambariokę. Gabrielė glėbyje sūpavo mažąjį Nikolą. Ačiū Dievui, jis pagaliau užmigo. Vargšė Gabė buvo beveik šventoji, turint galvoje, kad Nikis vis dar neišmiegodavo visos nakties nuo tada, kai Holė parsivežė jį iš ligoninės.
Holė paėmė mėginį ir pauostė. Rožių aliejus. Jai prieš akis iškilo gausybė stambių raudonų žiedų, kuriuos augino jos senelė. Tie rožių krūmai dabar priklausė kažkam kitam, nes prieš daug mėnesių ji prarado teisę į šią nuosavybę. Holė suspaudė lūpas ir gerklėje pajuto kartų deginančios rūgšties skonį.
Ji padėjo mėginį ir atsistūmė nuo stalo, kur maišė įvairius kvapus.
– Negaliu eiti pas jį, Gabe. Jis labai aiškiai leido suprasti, kad su manimi nenori turėti nieko bendro.
Holė vis dar jautė apmaudą dėl to, kad Dragas Di Navara ją atstūmė, tarsi tai būtų įvykę vakar. Lygiai taip pat ryškiai ji jautė malonumą, kurį patyrė mylėdamasi su juo. Tebūna jis prakeiktas. Kodėl vos prisiminus tą vienintelę naktį, kurią jie praleido kartu, Holė tuoj pat susijaudindavo?
Bent jau jos protas reagavo teisingai, nes tik pagalvojus apie Dragą, ją apimdavo pyktis. Nors ir tai nebuvo visiška tiesa. Jos proto reakcija priminė gerus kvepalus. Stipriausias aromatas buvo pyktis. Šiek tiek silpnesnis, bet ne mažiau svarbus akcentas – pasibjaurėjimas savimi. Ir esminis aromatas, neišgaravęs iki šiol, buvo gėda.
Kaip ji galėjo būti tokia naivi ir silpnavalė? Kaip galėjo pulti Dragui į glėbį, tarsi tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje, nors tai visiškai nebuvo jai būdinga? Holė stipriai sukando dantis. Ji niekada gyvenime nebesielgs taip kvailai. Drago dėka ji išmoko savo pamoką ir niekada jos nepamirš.
Ji buvo tokia naivi ir patikli. Nebuvo malonu apie tai galvoti, bet Holė negalėjo liautis. Kita vertus, šio patyrimo dėka ji niekada nebebus tokia kvaila. Pasaulis buvo negailestingas ir šaltas, bet ji išgyveno. Dragas ją to išmokė.
Jis išmokė Holę būti įtaria ir atsargia, visada galvoti apie žmonių elgesio motyvus – ypač vyrų. Jis pavertė ją bejausme būtybe, už ką ji jo nekentė.
Bet pažiūrėjus į sūnų, miegantį draugės glėbyje, Holę užliejo meilės banga. Nikis buvo nuostabus. Jo dėka pasaulis tapo šviesus, prasmingas ir gražus. Šis kūdikis buvo ypatingas, nepaisant to, kad jo tėvas arogantiškas, piktas ir beširdis niekšas. Dragas – baisiausias prakeiksmas, kurį Holė patyrė gyvenime, bet Nikis – pati nuostabiausia dovana.
Kaip ironiška.
– Bet jei jis sužinotų apie Nikį… – toliau įtikinėjo ją Gabė.
– Ne, – Holė žinojo, kad jos balsas nuskambėjo griežtai. Taip buvo dėl minčių apie Dragą. Bet ji negalėjo išsilieti ant Gabės. Todėl tyliai atsidususi ir tarsi maldaudama sudėjusi rankas vėl prakalbo: – Mėginau jam pranešti. Bet jo sekretorė pasakė, kad jis niekada daugiau nenori su manimi kalbėtis. Paskui parašiau laišką, bet jokio atsakymo negavau.
Gabė buvo nusiteikusi karingai.
– Gyvename moderniais laikais, mieloji, – pasakė ji. – Jei parašytum apie tai Feisbuke arba Tviteryje, jis tikrai pamatytų ir atbėgtų.
Holė sudrebėjo. Tai būtų tarsi viešas savęs demaskavimas.
– Neatbėgtų. O, be to, nejaugi nori, kad mirčiau iš gėdos? – ji kategoriškai papurtė galvą. – Jokiu būdu. Dragas prarado savo galimybę.
Gabė pažvelgė į angelišką Nikio veidelį.
– Žinau. Bet šis mažylis nusipelno visko, ką tik gali nupirkti už pinigus.
Šių žodžių teisingumas pervėrė Holę kaip strėlė. Ji nevalingai nužvelgė mažą jų butuką ir akyse susikaupė ašaros. Nuo tada, kai grįžo namo į Naująjį Houpą, ji sužlugdė savo svajonę tapti garsia kvepalų kūrėja, prarado senelės namą ir buvo priversta išvykti už šimto kilometrų nuo buvusių namų, į Naująjį Orleaną, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Ji įsidarbino kokteilių padavėja kazino – tai nebuvo svajonių darbas, bet bent jau arbatpinigiai būdavo tikrai geri.
Gabė atsikraustė praėjusiais metais, prieš pat užgęstant Holės senelei, ir, kai ji sužinojo, kad draugė laukiasi, pakvietė ją gyventi kartu. Dėkinga Holė taip ir padarė.
Ji jokiu būdu nebūtų galėjusi likti gimtajame mieste. Jos senelė buvo gerbiama visuomenės narė. Ir nors ji pati, jei vis dar būtų gyva, būtų palaikiusi anūkę, Holė nenorėjo teršti jos atminimo, paskatindama vietinius liežuvius skleisti paskalas.
Naujajame Houpe visi vieni kitus pažinojo ir žmonės tikrai nesusilaikytų neapkalbėję jos ir jos kvailo poelgio. Be to, Holė nesiruošė pasmerkti Nikio miestiečių kritikai, nes jis to nenusipelnė. Net ir gyvendami dvidešimt pirmame amžiuje kai kurie miestelio gyventojai vis dar manė, kad būti vieniša motina – didelė gėda.
– Aš stengiuosi kaip galėdama, – pasakė Holė.
Gabė išplėtė savo mėlynas akis.
– Mieloji, žinoma, kad stengiesi. Atleisk, kad esu tokia nejautri kalė, – ji pabučiavo mažą Nikio kaktytę. – Tiesiog užsimiršau iš pykčio dėl šio mielo mažylio. Kokį netikusį tėvą jis turi. Tikėkimės, kad, kai užaugs ir norės tapti Jungtinių Valstijų prezidentu, jam nesutrukdys ta šeimos medžio pusė.
Holė nusijuokė. Gabė sugebėdavo ją prajuokinti net tada, kai ji būdavo labai pikta. Holė priėjo ir spustelėjo draugės ranką.
– Gabe, tu pati geriausia. Patikėk, nepykstu ant tavęs. Viskas bus gerai. Aš sukursiu kvepalus, kurie vieną dieną išvers ką nors iš kojų, ir mane pastebės. Dragas Di Navara nėra vienintelis pasaulyje kosmetikos karalius, nesvarbu, kad jis pats taip negalvoja.
– Jis pakenkė tik sau, išsiųsdamas tave namo, taip ir nepauostęs tavo kvepalų.
Holės krūtinę vėl užliejo gėdos karštis. Taip, jis išsiuntė ją namo nepauostęs nė vieno mėginio. Po nuostabios jų kartu praleistos nakties jis paruošė pusryčius ir atnešė į lovą. Holė jautėsi tokia laiminga ir nuostabi. Jie užkandžiaudami kalbėjosi, ir, kai Holė prisiminė savo lagaminėlį, Dragas liepė jį atnešti. Ir tada jis pajuto tą aromatą.
– Kas tai, cara? – paklausė apžiūrinėdamas lagaminėlį ir sutrikęs suraukė antakius.
– Čia mano mėginiai, – atsakė Holė iš jaudulio besidaužančia širdimi.
– Mėginiai?
– Taip, mano kurti aromatai. Aš gaminu kvepalus.
Ji nepastebėjo pavojingo spindesio Drago akyse, kai jis pastatė lagaminėlį ir jį atidarė. Paėmęs Koletės buteliuką jis pakėlė jį ir primerkęs pilkas akis studijavo auksinį skystį.
– Paaiškink, – griežtu balsu tarė jis.
Holė
