jo akys stebėjo patalpą. – Visada toks buvai, net akademijoje. Dauguma vaikinų viską neigdavo arba būdavo pernelyg susireikšminę, o tu nuo pat pradžių žinojai savo stipriąsias puses.
Prisiminęs tuos paauglystės metus Konradas pasijuto nejaukiai, buvo nemalonu prisiminti tą akimirką, kai tėvas nužengė nuo Konrado jam pastatyto pjedestalo.
– Ar tik šiaip dalijamės prisiminimais, sere, ar yra kažkas daugiau?
– Žinojai savo stiprybes, tačiau nežinojai silpnybių. – Jis pastūmė krištolinę taurę ir atsistojo. – Džeinė – tavo Achilo kulnas, turi suprasti, kad pats save sunaikinsi.
– Pagalvosiu apie tai. – Karti tiesa dėl pastabos apie Achilo kulną buvo labai skaudi, nes kažkada pats pasakė beveik tą patį iki ausų įsimylėjusiam bičiuliui Trojui.
– Tu kaip visada užsispyręs. – Salvatorė patapšnojo Konradui per petį. – Savaitgalį būsiu mieste, tad poryt galime papietauti, užbaigtume su Žutovu. Labanakt, Konradai.
Pulkininkas ant baro paliko arbatpinigių ir įsimaišęs į minią dingo iš akių Konradui dar nespėjus suprasti, ką jis pasakė. Jis retai klysdavo, dėl Džeinės irgi buvo teisus.
Tačiau labanaktis?
Mažai tikėtina, bet jis turėjo vilties, nes vakaras dar nesibaigė – nuėjusi į savo kambarį Džeinė pamatys, kad jos lagaminas nugabentas į jų apartamentus. Pats laikas perduoti valdžią antram po savęs ir skubėti į apartamentus. Džeinė bus įširdus.
Nuostabus reginys, kurio nevalia praleisti.
Po paskutinio arogantiško Konrado poelgio Džeinė buvo pikta kaip velnias. Ji liftu pakilo į senuosius apartamentus. Registratūros darbuotojas be jokių klausimų davė jai įėjimo kortelę. Žinoma, Konradas bus juos įspėjęs – juk perkraustė jos daiktus.
Velniop jį.
Kelionė čia buvo pakankamai sunki, tad norėjo laikytis atstumo ir užsisakė atskirą kambarį. Be apartamentų, kazino turėjo ir kambarius patiems svarbiausiems svečiams. Konradas ant kalvos turėjo ir didesnį viešbutį, bet juk ji neapsistojo jame. Be to, visi žinojo, kad jie gyvena atskirai.
Džeinė surietė kojų pirštus mėgindama atsikratyti įtampos, kad galėtų rasti Konradą.
Ir savo drabužius.
Atsivėrus auksinėms durims ji pamatė tamsų koridorių. Sustingo išvydusi Liudviko šešioliktojo stiliaus kėdes su prieškambario staleliu, kurį taip kruopščiai rinko, ir suprato, kad…
Konradas viską pakeitė. Ji nesitikėjo, kad jai išvykus viskas liks taip pat – na, gerai, gal ir tikėjosi – tačiau nesitikėjo kapitalinio remonto.
Ji žengė į vyro urvą, pilną masyvių odinių baldų, su milžinišku televizoriumi už pasislenkančios aliejinės drobės. Pakeistos net užuolaidos ant didžiulio lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į mėnesienos nušviestą Viduržemio jūrą. Storos portjeros atitrauktos, vandenyje kaip spindinčios žvaigždės buvo matyti jachtos. Kaip ir kazino, apartamentai išliko aukščiausios klasės, tačiau neliko jokių moteriškumo ženklų.
Jiems išsiskyrus Konradas viską išdarkė.
Ji ilgus metus kūrė Provanso interjerą, senos elegancijos ir namų šilumos derinį. Ar viską sugriovė iš pykčio? Ar jam tiesiog nerūpėjo? Ji net nesuprato, ar nori žinoti, kas nutiko seniesiems baldams.
Dabar Džeinė tik norėjo pamatyti greitai ex tapsiantį vyrą. Toli ieškoti nereikėjo.
Konradas buvo išsidrėbęs ant milžiniško krėslo su krištoline taure rankoje. Ant raudonmedžio staliuko priešais stovėjo jo mėgstamas Chivas Regal Royal Salute viskio butelis. Kažkada ten stovėjo minkšta sofa, elegantiškas, tačiau tvirtas baldas, ant kurios ne kartą mylėjosi.
Geriau pagalvojus atsikratyti senais baldais atrodė visai protinga.
Džeinė pakabino rankinę ant antikvarinės vyno lentynos. Su kiekvienu piktu žingsniu kulniukai smego į minkštą marokietišką kilimą.
– Kur mano daiktai? Man reikia drabužių.
– Tavo lagaminas mūsų apartamentuose. – Jis nepasijudino, net nesumirksėjo… atrodė, kad jam nuobodu. – Kur dar jis galėtų būti?
– Mano kambaryje. Kaip žinai, užsisakiau atskirą kambarį kitame aukšte.
– Buvau informuotas iškart, kai pasiėmei raktą, – tarė jis ir nurijo paskutinį gėrimo gurkšnį.
– Ir pasiėmei mano daiktus. – Ką jis tikėjosi išlošti tokiais žaidimais?
– Aš juk arogantiškas, pameni? Iškart turėjai žinoti, kas nutiks, kai įsiregistruosi. Kad ir kokia pavarde, personalas atpažins mano žmoną.
Pasąmonėje tikėjosi, kad šis pareiškimas skambės išdidžiai:
– Kvaila buvo tikėtis, kad mano norai bus gerbiami.
– Ir kvaila galvoti, kad nepadarysi man gėdos prieš darbuotojus.
Džeinė pajuto atgailą. Nepaisant to, kas nutiko santuokos pabaigoje, vis tiek jį mylėjo. Pabodo jį skaudinti.
Ji susmuko krėsle priešais, buvo visiškai išsekusi, norėjo tik baigti šitą reikalą, susirasti kokį nors nuobodų, paprastą vyruką ir gyventi toliau.
– Atsiprašau, tu teisus, pasielgiau negražiai.
– Kodėl taip padarei? – paklausė jis, padėjo taurę ir palinko į priekį. – Juk žinai, kad apartamentuose daug vietos.
Net jei jis nenorėjo būti nuoširdus, ji galėjo parodyti pavyzdį.
– Nes bijau likti su tavimi viena.
– Dieve, Džeine. – Jis ištiesė ranką ir nuspaustais pirštais suėmė jos riešą. – Aš tikras šunsnukis, tačiau niekada tavęs nenuskriausčiau.
Tai patvirtino jo švelnus prisilietimas ir kartu praleisti metai – jis susivaldydavo net per karščiausius ginčus. Džeinė troško būti tokia pat rami kaip jis, jokių emocijų. Atiduotų bet ką, kad tik sulaikytų dabar plūstančius jausmus, kurie grasino ją paskandinti.
Ji nuoširdžiai prabilo:
– Ne tai norėjau pasakyti. Bijau, kad neatsispirsiu norui su tavimi permiegoti.
Antras skyrius
Ausyse skambant Džeinės prisipažinimui Konradui dar niekada nebuvo taip sunku susitvardyti – išskyrus tą dieną, kai leido Džeinei nutraukti jų santuoką. Tačiau reikėjo greitai sureaguoti. Vienas neteisingas krustelėjimas ir baigta.
Kiekviena jo kūno ląstelė troško pakelti ją iš to krėslo, nusinešti į lovą ir visą naktį mylėtis. Kur ten naktį, visą savaitgalį. Ir jis galėtų tą padaryti, jei manytų, kad ji pasiduos tam norui.
Tačiau
