smalsumas. Koks vyras renkasi paprastą kvapą, tačiau apsistoja prabangiuose apartamentuose? Bet ji nedrįso pakelti akių ir dirstelėti į jį.
Tik nužvelgė kambarį, akimis ieškodama kitų gyventojų, nors kambarių tarnybos vežimėlyje buvo patiekalas vienam. Vienas itin sotus patiekalas. Ji dardantį vežimėlį prastūmė pro tylų liūtą. Kambarys atrodė tuščias, šviesos prigesintos. Storos odos sofos ir stambaus medžio stalas užpildė pagrindinę erdvę. Nuo lubų iki grindų siekiančios žaliuzės buvo atitrauktos ir pro panoraminį langą buvo matyti mėnulio nutviekstas paplūdimys. Horizonte tvaskėjo jachtų ir žvaigždžių žiburėliai. Krantą apšvietė ant palmių ir vaismedžių sukabinti žibintai. Tolumoje ant kalvos bolavo akmeninė bažnytėlė.
Marijama atsikrenkštė ir pasuko prie stalo, lango link.
– Sudėsiu jums viską ant stalo.
– Ačiū, – sugriaudėjo pažįstamas, nepamirštamas balsas, ir ji sustingo. – Bet galite palikti ir čia, prie židinio.
Jos smegenims nereikėjo nė sekundės, kad pažintų gilų, žemą balso toną. Nugara perbėgo ledinė srovė, it sniegas būtų užvertęs jos afrikietiškas Kalėdas.
Nereikėjo net atsigręžti, kad įsitikintų, jog likimas iš jos šaiposi. Jos susierzinimas virto dar didesne neviltimi. Iš visų viešbučio kambarių ji kažkodėl pasirinko žengti į daktaro Rovano Buto kambarį.
Profesinis jos žlugimas.
Gydytojas, kurio atradimus ji viešai išjuokė.
Ką, po perkūnais, jis čia veikia? Ji patikrino programą bei pranešėjų vardus ir galėjo prisiekti, kad iki pat savaitės pabaigos sąraše jo nebuvo.
Jai už nugaros užsidarydamos dunkstelėjo durys. Ryžtingų, tvirtų jo žingsnių aidas sklido čia pat, jo kvapas irgi ją pasiekė. Marijama tebestovėjo nuleidusi galvą, tyrinėjo jo batus ir švarių blukintų džinsų galus.
Neapleido viltis, kad jis jos nepažins.
– Tuomet paliksiu jūsų maistą štai čia, – tyliai pasakė ji. – Gražaus vakaro.
Aukštas, tvirtas kūnas užtvėrė jai kelią. Viešpatie, ji įstrigo tarp uolų. Jos žvilgsnis klaidžiojo po jo krūtinę.
Po labai kietą, raumeningą vietą, paslėptą susagstytų marškinių, kurių rankovės buvo atraitotos ir kurie buvo nesukišti į kelnes. Ji puikiai prisiminė kiekvieną raumeningą, nervinantį jo kūno colį.
Ir meldėsi, kad būtų nepažinęs jos per paskutinį susidūrimą, įvykusį prieš penkis mėnesius konferencijoje Londone. O pati jau degė iš gėdos.
Nors buvo nusukusi veidą, nereikėjo žvilgtelėti dar sykį, kad prisimintų gražų jo veidą. Saulės nubučiuotas jis dar labiau priminė Bradą Pitą. Šviesūs smėlio spalvos plaukai tikriausiai tokie susivėlę, kad nepritiktų jokiam medicinos profesionalui. Bet jis intensyviai pasinėręs į filantropų žygdarbius, tad nesivargina užsiimti kasdiene veikla, tokia kaip apsilankymas pas kirpėją.
Pasaulis laiko jį daktaru Aistringu Tobuluoju, tačiau ji negalėtų toleruoti to, kaip jis apeina taisykles.
– Panele, – jis palinko, lyg norėtų atkreipti jos dėmesį, – ar viskas gerai?
Tu tik tylėk. Iš nugaros jis jokiu būdu jos nepažins. Ji verčiau išdrįstų padovanoti spaudai kelias nuotraukas nei pažvelgti į šitą vyrą, užsidėjusi velnionišką Kalėdų Senio kepurę.
Akiratyje pasirodė plati ranka su į tūtelę susuktais arbatpinigiais.
– Linksmų Kalėdų, – jeigu ji nepaims pinigų, pasirodys įtartina. Sugnybusi suvyniotus banknotus ji kiek įmanydama bandė prie jo neprisiliesti. Ištraukusi pinigus mintyse prisiekė paaukoti juos labdarai. – Ačiū už dosnumą.
– Labai prašom, – švelnus bjauriai tobulo vyriškio balsas skambėjo pernelyg gundomai.
Sunkiai atsikvėpusi ji apėjo jį. Beveik laisva. Ranka suėmė šaltą varinę durų rankeną.
– Daktare Mandara, jūs tikrai taip greit išeisite? – jis paklausė su akivaizdžia pašaipa.
Pažino ją. Prakeikimas. Tikriausiai patenkintas kvailai šypsojosi, šunsnukis.
Priėjo per žingsnį, jo krūtinės šiluma kaitino jos skruostus.
– O aš pamaniau, kad jūs leidotės į šią avantiūrą ir įsmukote į mano kambarį tam, kad mane suviliotumėte.
Daktaras Rovanas Butas laukė, kol jo žodžiai nebeaidės: galimybė kivirčytis su seksualia princese bei tyrimų mokslininke – ir taip žadino jaudulį. Jis negalėjo paaiškinti, kodėl Marijama Mandara kėlė jam geidulį, jau seniai liovėsi tai analizuoti. Jo susižavėjimas Mari buvo nepaaiškinamas faktas.
Faktas buvo ir jos panieka jam: sąžiningai prisipažinus, tikriausiai tai ir traukė jį.
Jis seniai pavargo nuo to, kad pasaulis laikė jį šventuoju, nes jis atsisakė pelningo pasiūlymo padirbėti Šiaurės Karolinoje ir atidarė kliniką Afrikoje. Dabar jis turi pinigų, kuriuos gali švaistyti kompiuterizuotai medicinos diagnostikos programos naujovei – tokiai, kurią Mari nepraleido progos atmesti kaip dirbtinę, kaip sutrumpintą gydymą. Klinikai skirtos lėšos nė kiek nesumažino jo biudžeto, todėl sukti galvą tikrai neverta. Tikra filantropija reikalauja pasiaukojimo. O jis nelabai moka išsižadėti to, ko nori.
Dabar jis nori Mari.
Nors siaubas jos veide išdavė, kad juokingas jo gundymas nepasiekė tikslo.
Ji dukart prasižiojo ir vėl užsičiaupė, kaipmat neteko amo. O jam ir taip gerai. Užteko ryti ją akimis. Palinkęs prie baro spigino į dailias, lieknas jos figūros linijas. Kiti gali nepastebėti puikiai sudėto grakštumo, kurį ji slepia po nepatogiais drabužiais, bet jis dažnai ją stebėjo ir įsiminė subtilius bruožus. Kone juto ją, knietėjo išlukštenti ją iš drabužių ir paragauti kiekvieno latės spalvos odos lopinėlio.
Jo aistra turbūt atsispindėjo veide, nes ji piktai išspjovė:
– Juokauji. Nedrįstum net pagalvoti, kad kada nors ryžčiausi tave suvilioti, tuo labiau šitaip baisiai.
Velnias, bet pasipiktinusi ji tokia seksuali ir, taip, žavi su ant galvos užmaukšlinta ne itin tinkančia Kalėdų Senelio kepure. Jis negalėjo liautis šypsotis.
Ji treptelėjo koja.
– Nedrįsk iš manęs šaipytis.
Jo galva truputį pasviro.
– Graži kepuraitė.
Murmėdama ji nusiplėšė kepurę ir išsinėrė iš viešbučio darbuotojo švarko.
– Patikėk, jei būčiau žinojusi, kad tu čia, nebūčiau slėpusis šiame kambaryje.
– Tu slepiesi? – perklausė jis išsiblaškęs, nesuprasdamas, apie ką ji kalba.
Kai Mari ištraukė rankas iš švarko
