ne dabar, – spyrėsi Darla.
– Yra ginčytinų dalykų, man reikia pasitarti su vadybininku, – be užuolankų išdėstė Ketė, o į vis dar tebesėdintį Džeisoną nė nedirstelėjo. Ji apėjo aplink kėdę, pamojavo atsisveikindama ir nuskubėjo prie durų.
Uždariusi paskui save duris, pasileido bėgti koridoriumi, širdis vos neiššoko iš baimės, ji duso. Kai pribėgo prie bilietų kasų, Džeisonas švelniai sučiupo ją už rankos. Staiga Ketė atsidūrė koridorėlyje už kasų, nugara atsirėmusi į sieną, o vyras įsirėžė ranka į sieną jai virš galvos. Ji užuodė to nelemto odekolono kvapą, juto kūno karštį, ir tai siutino.
– Ar žinojai, kad ateisiu? – paklausė Ketė.
– Taip.
– Ir manęs neperspėjai?
– Ar būtum atėjusi?
– Ar norėjai, kad ateičiau?
– Taip.
– Taip? Tik tiek tegali pasakyti? Vien tik „taip“?
– Juk nesunku suprasti. Nereikia ilgai aiškinti. Taip. Taip, norėjau, kad ateitum.
– Žinai, kad negalime dirbti drauge.
– Juk puikiai kartu darbuojamės. Niekas geriau nepažadina mano kūrybinės vaizduotės.
– Ne, – nukirto Ketė. – Ne. Nieko nebus. – Ji atsitraukė nuo sienos.
– Na jau, Kit Ket, – jis širdingai tarė. Ranka suspaudė Ketei petį, karštis nutvilkė ją ligi pat kojų pirštų galiukų. – Mudviem gerai sekasi. Juk žinai. Mudu kaip reikiant išjudinsime šią laidą.
– Nevadink manęs taip, – Ketė turėjo galvoje seną pravardę, kuria kreipėsi tik Džeisonas. – O „mudviem sekasi“ nė nereiškia, kad vienas kitam tinkame.
– Laidai tavęs trūksta. Man tavęs trūksta.
„Man tavęs trūksta.“ Nuo šių žodžių Ketė sudrebėjo ir suprato, kad kilo sunkumų. Sunkumų, nes ji norėjo, kad šie žodžiai būtų pasakyti turint galvoje ne vien laidą.
– Ne. – Ji apėjo aplink Džeisoną. – Daugiau su tavimi nebedirbsiu. – Tada žengė tolyn, o Džeisonas nesustabdė. Kaip ir prieš dvejus metus. Elgėsi kaip įpratęs.
Tą akimirką, kai pasakė, kad jos trūksta, Džeisonas žinojo, jog sukels sumaištį, ir kaip visada ji bėgs kuo toliau. Bet šiuokart bus kitaip. Anksčiau jis nesustabdė Ketės ir dėl to ligi šiol gailisi.
Džeisonas pasuko už kampo į koridorių ir grįžo į pokalbių kambarį. Visi nuščiuvę įdėmiai į jį žiūrėjo. Jis priėjo prie savo krėslo ir pastvėrė bloknotą.
– Galime skirstytis, – tarė. – O Ketė ateis. Atvesiu ją.
– Ar jums reikia jos vadybininko telefono numerio? – paklausė Elė.
– Pažįstu Maiklą, – pasakė Džeisonas. – Pasikalbėsiu su juo.
Jis žengė prie durų. Tą akimirką, kai jam pasakė apie projektą, žinojo, kad taip nutiks. Kad projektas pasitaikė – jam ir Ketei – tinkamu laiku. Abu jie buvo namie, kur ir turėjo būti. Kartu.
Antras skyrius
Po poros dienų, penktadienio popietę, Ketė sėdėjo ant minkštos sofos basomis kojomis, vien su mėlynais džinsais, berankove palaidine, nepasidažiusi ir be liemenėlės. Ketino pasimėgauti ramia popiete savo jaukiuose, per dažnai tuščiuose namuose ir liautis mintyse nuolat kartoti susitikimo su Džeisonu akimirkas. Stengėsi prasiblaškyti su knyga rankoje žiūrėdama per plokščiaekranį televizorių rodomą filmą.
Suskambo mobilusis telefonas, bet ji nekreipė dėmesio. Žinojo, kas skambina. Jos vadybininkas. Maiklas šiandien skambino jau dešimtį kartų ir maldavo dirbti su Džeisonu, o tai tikrai nepalengvintų jos pastangų pamiršti buvusį savo vyrą.
Sučirškė durų skambutis, ir Ketė valdymo pulteliu išjungė garsą. Nuo blizgaus klevo medžio kavos stalelio ji pastvėrė keturiasdešimt dolerių, skirtus kaimynystėje gyvenančioms paauglėms seserims, kurios paprašė prisidėti prie mokyklos šokolado pardavimo akcijos. Mergaitės suspiegė, kai ji pažadėjo pirkti keturiasdešimt plytelių. Ketės mama ir tėtis mėgo saldumynus, o jai smagu pradžiuginti mergaites. Skambutis sučirškė dar kartą, ir ji nusišypsojo. Nenustygstančios paauglės. Kaip jų nemylėti.
Ketė nušlepsėjo marmurinių plytelių grindimis prie durų ir, net neatidariusi tinklelio, atkišo banknotus.
– Štai pinigai.
Džeisonas šyptelėjo ir atsirėmė į staktą, raumenys išsipūtė po paprastais juodais marškinėliais, kurie jo dėvimi visai neatrodė paprasti.
– To nepakaks, kad manęs atsikratytum. – Jis pažvelgė į Ketės laikomus du dvidešimties dolerių banknotus. Žvilgsnis nuslydo rausva palaidine, paskui Maiklas pakėlė akis. – Kur jau ten.
Ketė urgztelėjo, įsibruko pinigus į kišenę, sukryžiavo ant krūtinės rankas ir netyčia dirstelėjusi pastebėjo, kad vyras švariai nusiskutęs, oda lygi ir lyg paruošta… jai prisiliesti. Tokios nedoros mintys ir pykdė, ir vertė nuolat jo geisti.
– Maiklui klius, kad davė adresą.
– Dėkok savo tėvams, – paaiškino Džeisonas.
Ketė pakėlė į viršų akis ir nusivylusi nusvarino rankas.
– O, varge.
– Visuomet jiems patikau.
Ak, argi Ketė nežino. Tėvai Džeisoną mylėjo beveik kaip ir ji.
– Ko atėjai?
– Žinai ko.
– Verčiau neaušink burnos.
– Nė nemanau. Pakviesk vidun.
– Tai jau ne.
– Kodėl?
– Pats žinai.
Džeisonas įdėmiai žvelgė į ją, žaliomis akimis rėždamas durų tinklelį lyg deimantu stiklą.
– Kete, – tyliai prabilo delnu spausdamas tinklelį. – Įleisk. – Maldaujant virpėjo balsas, ir Ketė suprato, kad kalbama ne apie duris.
– Negaliu, – sušnabždėjo ji per tinklelį delnu remdamasi į Džeisono delną. Šiluma sruvo jos ranka į krūtinę. Džeisonas nunarino galvą į tinklelį, ji taip pat. Nors vyras jos nelietė, Ketė jautė jį visur, ir ten, kur jam būti – nevalia. Ji troško nuplėšti tinklelį, apkabinti Džeisoną ir atsidurti jo glėbyje – užsimiršti su šiuo vyru paskutinį kartą. Kaip visada dar paskutinį kartą.
– Negaliu
