simpatijas.
Ją siutino tik tai, kad viskas bus daroma paskubomis, likus vos kelioms valandoms iki restorano atidarymo.
Gundančios duobutės Eštono skruostuose sujudėjo, kai jis paprieštaravo:
– Ne, nepasitiki. Nuo pirmosios mūsų susitikimo akimirkos glosčiau tave prieš plauką…
Harpera žiūrėjo į jį su neslepiamu susižavėjimu. Tai buvo būtent tas Eštonas Kroftas, su kuriuo ji taip troško susipažinti – vyras, priverčiantis nusišypsoti žmones, mačiusius tik vargą ir smurtą. Veržlus nuotykių ieškotojas, narsiai keliaujantis į pavojingas vietoves, kad pavalgytų kartu su vietiniais gyventojais ir atskleistų žiūrovams tos vietovės ypatumus. Visos jo istorijos atrodė labai viliojančios ir likdavo Harperos galvoje dar ilgai po laidos pabaigos.
– Jei iš pat pradžių tai žinojai, kodėl nepamėginai paglostyti kitaip? – Harpera pasigailėjo šių žodžių vos juos ištarusi. Jie nuskambėjo tarsi flirtas. – Norėjau pasakyti…
Eštonas tik papurtė galvą, nutraukdamas jos žodžius.
Nuo jų pirmojo susitikimo prieš devynis mėnesius Harpera nė karto nedavė Eštonui nė menkiausios užuominos, kad jis ją domino kuo nors daugiau nei savo kulinariniais gebėjimais. Kamuojamas nesuvaldomų aistros proveržių šiai ypač profesionaliai verslininkei, bet nenorėdamas, kad kas nors trukdytų jų deryboms dėl Las Vegaso restorano, Eštonas ignoravo savo siautėjančius hormonus ir laikėsi griežtų verslo santykių. Bet artėjant restorano atidarymo dienai jam vis sunkiau sekėsi nežiūrėti į Harperą kaip į patrauklią, nors ir itin rimtą, moterį.
Jį labiausiai siutino tai, kad negalėjo susitaikyti su mintimi, jog jis nedomina Harperos, ir ramiai gyventi toliau. Juk čia buvo Vegasas, kur kasdien atvykdavo daugybė linksmybių ieškančių moterų. Idealus variantas tokiam keliautojui kaip jis. Eštonas retai išbūdavo vienoje vietoje daugiau nei kelias dienas. Laikas, kurį jis praleido Vegase per kelis pastaruosius mėnesius, buvo pats sėsliausias nuo tada, kai prieš dešimt metų išvyko iš Niujorko.
Jo krūtinėje suvibravo prikimęs kikenimas.
– Prašau, nemėgink pasiaiškinti, – pasakė jis. – Tai pirmi nuoširdūs žodžiai, kuriuos esi man pasakiusi.
– Tai netiesa… – Harpera nepasakė nieko daugiau.
– Manau, kad tiesa.
Eštonas matė, kaip kelis pastaruosius mėnesius ji laviruoja ant nusivylimo ir diplomatijos ribos. Vis dėlto jis suprato, kaip apsunkino jos gyvenimą. Projekto pradžioje jis buvo labai sujaudintas galimybės Las Vegase palikti savo kūrybingumo ženklą. Bet per vėlai suprato, kaip sunku bus perteikti visas idėjas. Eštonas reikalavo pakeitimų, kurie erzino projektuotojus ir stabdė darbus. Filmavimo tvarkaraščio verčiamas prižiūrėti restoraną iš už tūkstančių kilometrų, grįžęs jis rasdavo nedaug dalykų, kurie sulaukdavo jo pritarimo. Virtuvės įrengimas jo netenkino. Iš daugybės apšvietimo ir baldų variantų nė vienas neatitiko jo lūkesčių.
Paskui filmavimas ėmė vėluoti dėl pasikeitusių oro sąlygų Indonezijoje. Liūtys sujaukė jų grafiką. Filmavimo komanda juokavo, kad jų reitingai sumuštų visus rekordus, jei pavyktų nufilmuoti Eštoną permirkusį, su prie kūno prilipusiais drabužiais, bet niekas nedrįso murkdytis purve ir dirbti drėgmėje.
– Kodėl man nepasakius Koului, kad jis nepraėjo atrankos, ir neparuošus ko nors skanaus? Kol valgysime, papasakosi man apie savo rūpesčius.
– Mano rūpestis yra tas, kad neturime vyriausiojo virtuvės šefo.
– Manau, kad yra dar kažkas. Tu įprastai nebūni tokia irzli.
– Aš nesu irzli. Tiesiog neturiu laiko valgyti su tavimi.
– Bet prieš penkias minutes buvai pasiruošusi ragauti viską, ką pagamino Koulas, – Eštonas ant krūtinės sukryžiavo rankas ir rimtai pažiūrėjo į Harperą. – Tad privalau paklausti, kas mano maiste tau nepatinka?
– Tikrai nesu nusiteikusi prieš tavo maistą. Valgiau Turinos restorane tau vadovaujant ir maistas buvo nuostabus. Juk iš tiesų nemanai, kad kviesčiau tave atidaryti restoraną, jei nemėgčiau tavo gaminamo maisto?
– Tada tau nepatinku aš pats? – Eštonas pakėlė ranką lyg norėdamas užbėgti už akių neigimui. – Ne kartą girdėjau, kad su manimi sunku dirbti.
Harpera giliai įkvėpė ir iškvėpė, taip šiek tiek numalšindama įtampą.
– Su tavimi dirbti siaubinga, bet tikiu, kad galiausiai restoranas bus vertas visų tų vardų, kuriais tave vadinau.
Jos atvirumas privertė Eštoną nusišypsoti.
– Tu vadinai mane kažkokiais vardais?
– Tik kai niekas negirdėjo.
– Na, žinoma…
– Ką nori pasakyti?
– Tiesiog kad esi per daug gerai išauklėta, kad kada nors pratrūktum.
– O ar tai blogai?
Racionalus Eštono protas įspėjo, kad jis erzina Harperą. Bendro darbo pradžioje jis dažnai ją provokuodavo. Bet ši moteris buvo per daug profesionali, kad į tai reaguotų, ir galiausiai jis liovėsi. Tačiau šis pokalbis buvo kitoks. Ji tarsi nusiėmė kaukę ir leido jam pamatyti tikrąją save.
– Tiesiog atrodo, kad niekada nesidžiaugi gyvenimu.
Pasirodo, ne tik Harpera buvo paruošusi namų darbus. Eštonas žinojo viską apie jos varžymąsi su įseserėmis dėl šeimos verslo perėmimo ateityje. Ji padarė fenomenaliai sėkmingą karjerą, bet nebuvo iš tų, kurie užmigtų ant laurų. Šiuo aspektu jie buvo panašūs. Niekas nespaudė Harperos labiau nei ji pati.
– Aš sunkiai dirbu, kad išlaikyčiau gerą savo viešbučio reputaciją, – ir nesiruošė sustoti, kol viskas bus būtent taip, kaip ji nori. – Ir ne tau apie tai kalbėti. Tau pačiam beveik nelieka laisvo laiko tarp Kulinarinio klajoklio filmavimų, laidos reklamavimo ir vadovavimo kitiems restoranams.
– Neneigsiu, kad esu užsiėmęs, bet moku mėgautis tuo, ką darau, – Eštonas pakėlė galvą. – O tu?
– Man patinka mano darbas, kitaip tuo neužsiimčiau, – bet šiame teiginyje pasigirdo abejonės gaidelė. Harpera visuomet kruopščiai stengėsi paslėpti nuovargį po makiažo ir skaistalų sluoksniu, bet Eštonas, kas kartą atvykęs patikrinti restorano, matė, kaip ilgos darbo valandos slopino jos energiją.
– Bet juk turi užsiimti dar kuo nors, be darbo, – pasakė jis. – Ar yra, kas nors ką visada norėjai padaryti, bet dar nespėjai?
– Kalbi taip, tarsi viską aukočiau dėl karjeros.
Eštonas visai ne tai turėjo omenyje, bet ji interpretavo klausimą būtent taip, ir per daug išsidavė.
– Visi svajoja apie ką nors linksmo ir nerūpestingo, ką vieną dieną norėtų padaryti.
– Sutinku.
