Prologas
Aleksis Christakas žinojo, kad motina, gyvendama su jo tėvu, turėjo ir meilužių. Tik nesitikėjo, kad visi dalyvaus jos laidotuvėse. Daugybė vyrų, atnešę vos po žiedą, nuklojo motinos karstą gėlėmis ir nesigėdydami braukė ašarą, nors Aleksis juos matė pirmą kartą gyvenime.
Tėvas sutrikęs kurį laiką varstė juos piktais žvilgsniais. Patyręs ne vieną meilės nuotykį, jis irgi negalėjo pasigirti didele dora.
Jie nuolatos riejosi. Tėvas stengdavosi sukelti motinai pavydą, kurį pats jautė. O ji?.. Aleksio nuomone, motina buvo viskuo nepatenkinta, nors gyveno apsupta prabangos ir žmonių, nusiteikusių tenkinti bet kokią užgaidą.
Kadangi būdavo prislėgtos nuotaikos ir visados liūdna, dvasinio ryšio tarp jos ir sūnaus nebuvo. Persmelkė ryškus prisiminimas, tačiau ir tai Aleksis kuo greičiau nuvijo šalin. Tada jam buvo maždaug devyneri ir nežmoniškai skaudėjo gerklę. O tėvai tą dieną smarkiai riejosi.
Motinos užkluptas besiklausantis prie durų jis leptelėjo: Kodėl šitaip nekenčiate vienas kito? Kodėl nemylite, kaip turėtumėte?
Ji šaltai nužvelgė Aleksį ir pervertas bejausmio akių žvilgsnio vaikas net suvirpėjo. Pasilenkusi suėmė jį už smakro. Meilė būna tik pasakose, Aleksi, iš tiesų jos nėra. Atmink vieną dalyką: už tavo tėvo tekėjau tik todėl, kad jis galėjo duoti tai, ko troškau. Tai ir yra svarbiausia. Sėkmė. Saugumas. Galia. Tik nepasiduok jausmams. Jie padaro žmogų silpną. Ypač meilė.
Aleksis pamena, kad tą akimirką jautėsi demaskuotas ir baisiausiai susigėdęs…
Netrukus šalia stovėjęs brolis Rafaelis uždėjo jam ant peties ranką ir šyptelėjo. Jų abiejų santykiai su motina buvo prieštaringi. Iš Italijos kilęs Rafaelio tėvas palūžo, kai netekusį viso turto motina jį paliko – šitoks charakterio nuožmumas priminė Aleksiui nemalonius vaikystės išgyvenimus.
Aleksis kaip visi berniukai dažnai pešdavosi su broliu ir jam pavydėjo, bet Rafaeliui išėjus iš namų ir pradėjus savarankišką gyvenimą, o tai įvyko, kai Aleksiui sukako keturiolika, bendravimas pagerėjo. Tik Aleksis taip ir neatsikratė pavydo, kurio Rafaeliui neteko patirti, nes iš savo tėvo gaudavo daug daugiau dėmesio. Sunki neišsipildžiusios vilties našta. Aleksis bandė su tuo kovoti ir nusivylė, taip ir neįveikęs prigimties.
Juodu paliko kapą paskendę mintyse. Abu panašaus stoto ir ūgio, šiek tiek per metrą aštuoniasdešimt, įspūdingos išvaizdos ir tamsių plaukų. Aleksis kiek tamsesnis, apsikirpęs trumpai. Iš motinos abu paveldėjo išraiškingai žalias akis, tik Aleksio šviesesnės ir labiau spindėjo.
Prie automobilių Aleksis, norėdamas atsikratyti apėmusios niūrios nuotaikos, švelniai bakstelėjo broliui į pašonę ir įdėmiai nužvelgė neskustą šio smakrą.
– Nenusiskutai net laidotuvių proga?
– Pramigau, – tingiai pratarė Rafaelis ir žybtelėjo akimis.
Aleksis kreivai šyptelėjo.
– Neįtikėtina. Atėnuose esi vos dvi dienos – keista, kad apsistojai viešbutyje, o ne mano bute…
Rafaelis ketino kažką atšauti, bet staiga veidas apsiniaukė, pamatęs Aleksiui už nugaros kažkokį daiktą ar žmogų jis prisimerkė. Aleksis atsisuko – už kelių žingsnių stovėjo aukštas nepažįstamas vyras rūsčiu veidu. Nusmelkė keistas jausmas, tarsi jį pažinotų. Kvailystė. Bet to vyro akys irgi buvo žalios… ir Aleksis sunerimo.
Nepažįstamasis žvilgtelėjo į kapą broliams už nugarų ir išsišiepė.
– Ar tokių kaip mes yra ir daugiau?
Aleksį supykdė stačiokiškas tonas ir jis suraukė kaktą.
– Mes? Ką norite tuo pasakyti?
Vyriškis tylėdamas pažvelgė į Rafaelį.
– Neprisimenate manęs?
Aleksis matė, kaip Rafaelis išbalo. Ir paklausė kimiu balsu:
– Kas jūs?
Vyriškis nusišypsojo, bet šypsena buvo šalta.
– Vyresnysis jūsų brolis, tiksliau – įbrolis. Cezaris da Silva. Atvykau pareikšti pagarbos moteriai, kuri suteikė man gyvybę… nors ji to ir neverta.
Jis dar kažką pasakė, bet Aleksis girdėjo tik tuos žodžius. Netikras vyresnysis brolis? Cezaris da Silva. Apie jį girdėjo. O kas negirdėjo? Jam priklausė daugybė nekilnojamojo turto ir finansų įmonių – nesuskaitoma daugybė verslo bendrovių. Visos privačios ir nepriklausomos.
Aleksiui sukilo piktumas ir jis mestelėjo:
– Ko, po velnių, jums reikia?
Vyriškis perliejo lediniu žvilgsniu ir Aleksis suvokė, kad jį iškart pažino tik todėl, kad buvo panašus į juodu su broliu. Nors da Silva plaukai ir oda šviesesni, visi trys buvo tarsi trynukai.
Cezario balsas, kai prabilo, dvelkė šalčiu.
– Trys broliai nuo trijų skirtingų tėvų… tačiau jūsų ji vis dėlto neišmetė kaip šuniuko.
Jam žengus žingsnį pirmyn, Aleksis irgi pajudėjo į priekį, įniršęs dėl tokio netikėto atradimo. Įbrolis ūgiu jį pranoko, bet tik keliais centimetrais. Juodu surėmė krūtines.
Cezaris iškošė pro sukąstus dantis:
– Atvykau ne tam, kad muščiausi su tavimi, broli. Manęs su jumis niekas nesieja.
Staiga Aleksis panūdo apginti motiną, nors kitados tokį norą ji paniekino.
– Tik su mirusia mūsų motina – jei tai, ką sakėte, tiesa.
Cezaris vos pastebimai šyptelėjo, bet to pakako, kad Aleksio pyktis apmalštų.
– O taip, tai tiesa, kad ir kaip gaila.
Tai pasakęs praėjo pro juos ir Aleksis su Rafaeliu atsisukę pamatė, kad jis patraukė prie kapo duobės, tada ilgokai rausėsi kišenėje ir įmetė kažką į juodą duobę, ir tas kažkas dusliai trinktelėjo į dugną.
Netrukus jis sugrįžo. Po ilgos, bet reikšmingos tylos dėbtelėjo į abu brolius ir sparčiai nužingsniavo prie laukiančio automobilio. Klestelėjo ant užpakalinės sėdynės. Ir išvažiavo.
Rafaelis pažvelgė į Aleksį. Jautėsi sutrikęs, lyg kas būtų apspjovęs. Vis dar neatsigavęs po patirto šoko virpėjo visu kūnu. Buvo smarkiai susijaudinęs.
– Kas tau?..
Rafaelis palingavo galvą.
– Nežinau.
Aleksis dar kartą pasižiūrėjo ton pusėn, kur ką tik stovėjo automobilis, ir jį nupurtė šaltis. Jautėsi sumišęs kaip tąkart, kai motina neleido jos apginti. Niekada neleisdavo. Visada išsisukinėjusi, dabar tarsi bandė prabilti iš kapo duobės, kad teatrališkai pareikštų, jog moteris visada pilna paslapčių ir ja negalima pasitikėti. Ji niekados neatskleisdavo visos tiesos. Nutylėjo ir tai, kas galbūt kai kam išjudino žemę po kojomis.
Pirmas skyrius
Po penkių mėnesių.
– Mielasis… ar tikrai tau reikia eiti?
Aistringai seksualus balsas.
