išsitaršę į visas puses. Prastai nuskusta barzda rėmino seksualias lūpas.
Vyras laukė atsakymo, o Leksė stovėjo it prarijusi liežuvį. Žalios jo akys kontrastavo su tamsia alyvų spalvos oda. Akys nebuvo migdolų, auksinės ar šviesiai žalios spalvos. Kažkoks tarpinis variantas. Šios akys trikdė. Kerėjo.
Nepažįstamasis kvepėjo lyg tikras vyras. Prakaitu, muskusu, alsavo šiluma. Sklido ir kažkoks aštrus prieskonis. Gal tai miško dvelksmas.
Leksė papurtė galvą lyg tikėdamasi, kad viskas staiga pasibaigs. Gal ji pernelyg užsisvajojo. Tai, kas nutiko, mažų mažiausiai keista. Paprastai ji nesileidžia bučiuojama nepažįstamųjų. Nebūna ir taip, kad kone mirtų iš noro būti kuo ilgiau bučiuojama.
Leksė prisiminė stiprias rankas, apsivijusias jos liemenį, kaip įsitvėrė vyro marškinių, praskėtė kojas geisdama, kad būtų palytėtos ir intymiausios vietelės.
Tik dabar tikrai netinkamas metas apie tai galvoti.
– Aš… – Ji staiga nutilo, lyg kas spaustų gerklę. Pabandė dar kartą: – Esu Leksė Anderson. Filmuojuosi.
Leksė išraudo: tik dabar sumojo, kaip apsirengusi. Prisiminė, kaip išsprogo vyro akys, kai išvydo šį kostiumą. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, tačiau korsetas pernelyg išryškino visus apvalumus – žalios nepažįstamojo akys tai išsyk pastebėjo.
Leksė jautėsi lyg pakliuvusi į spąstus. Jai tai nė kiek nepatiko, tad šiaip ne taip pajudėjo iš vietos ir pasislėpė Cezariui už nugaros.
Šis irgi apsisuko, kad pažvelgtų moteriai į akis. Žvilgsnis šaltas, nenuspėjamas. Delnai sugniaužti į kumščius.
– Vadinasi, Leksė Anderson… Pagrindinė aktorė?
Ji linktelėjo.
Cezaris pažvelgė į Leksę. Dabar viskas aišku. Jis pyksta.
– Kaip čia patekai?
Leksė mirktelėjo. Nesuprato, kas vyksta.
– Nebuvo jokio ženklo, jokių vartelių… Pamačiau žirgus…
– Peržengei ribą. Nešdinkis – tučtuojau.
Aktorė įtūžo. Ji elgėsi taip, kaip jai nebūdinga. Mažiausiai tikėjosi šio vyro paniekos. Atžariai rėžė:
– Nemaniau, kad padariau kažką neleistino. Jei paaiškinsi, kaip grįžti į filmavimo aikštelę, mielai išeisiu.
Cezaris trumpai drūtai nupasakojo:
– Eik į kairę. Kelio gale pasuk į dešinę.
Leksė įsiuto – ją įveikė aistra pirmam pasitaikiusiam rūmų darbininkui. Nė nepažinojo jo, be to, vyriškis nebuvo kuo nors ypatingas. Tad moteris apsisuko ir patraukė į filmavimo aikštelę.
Tada išgirdo įsakmų vyro balsą:
– Palauk. Stok.
Leksė stabtelėjo, kvėpavimas apsunko. Ji nenoriai atsigręžė.
Cezaris ryžtingai žingsniavo artyn, Leksė šiek tiek atsitraukė. Vyro akys švytėjo, tačiau Leksė tik kilstelėjo veidą. Kas dar negerai? Dabar šis tipas atrodė atgrasus. Nepalenkiamas kietakaktis.
Atrodė ypač rūstus.
– Tai buvo paparacas. Jis mudu nufotografavo.
Leksė pamiršo. Jos protas sujauktas. Jautė, kaip pašėlusiai daužosi širdis. Cezaris, bijodamas, kad Leksė nualps, šiurkščiai čiupo ją už alkūnės ir pasodino ant šieno kupetos prie durų.
Ji patraukė ranką, įsistebeilijo į vyrą. Kūnas drebėjo.
– Nėra reikalo aplink mane šokinėti. Jaučiuosi puikiai.
Deja, tarpduryje pasirodė suplukęs darbininkas.
– Kas gi čia? – piktai paklausė jis.
Leksė jau norėjo stotis ir išrėžti, kad tarnas įsiūtį lietų ant savo lygio žmogystų, tačiau suprato, kad neišsilaikys ant kojų.
– Señor da Silva…
Darbininkas toliau kažką pyškino ispaniškai, tačiau dabar Leksė spoksojo į aukštą, piktą vyrą, kuris laidė kažkokias šiurkščias replikas. Netrukus darbininkas išskubėjo iš arklidžių.
Leksei mažiausiai rūpėjo, kur jis išdūmė. Kai Cezaris atsisuko, ji slopiu balsu paklausė:
– Tai tu esi Cezaris da Silva?
– Tikrai taip.
Regis, šis klausimas vyro nė kiek nesuglumino. Leksė palaikė Cezarį arklidžių darbininku! Nesumojo, kad šis vyras – žemių savininkas, mat jam puikiai sekėsi slapstytis. Be to, niekada nebūtų pagalvojusi, kad Cezaris da Silva toks jaunas ir patrauklus.
Leksė privalėjo užmiršti, kad dar visai neseniai glaudėsi prie šio vyro it mažas, maisto prašantis kačiukas. Vaje.
O, Dieve.
Ji atsistojo. Turi tučtuojau iš čia nešdintis. Jautėsi lyg nesavame kailyje. Lyg kita moteris būtų pasisavinusi Leksės kūną.
– Leisk pasidomėti, kur keliauji?
Leksė dėbtelėjo į vyrą. Ji siuto – ant savęs ir Cezario. Įrėmė rankas į klubus.
– Ne taip seniai liepei iš čia dingti. Tad išeinu.
Leksė atgręžė nugarą ir džiaugdamasi, kad tvirtai laikosi ant kojų, patraukė prie durų.
– Palauk.
Leksė sustojo, sunkiai atsiduso, atsisuko. Suraukė antakius – stengėsi nuslėpti, kad pastebėjo Cezario išgąstį.
Vyro žvilgsnis buvo rūstus.
– Fotografas pabėgo. Darbininkas matė, kaip jis, dar nespėjus pranešti apsaugai, įsėdo į automobilį. Šią akimirką tas niekšas jau siuntinėja elektroninius laiškus su mūsų nuotraukomis po visą pasaulį.
Leksei pasidarė bloga. Baisu net pagalvoti, kad jos nuotraukos ir vėl šmėžuos bulvariniuose leidiniuose. Maža to, su Cezariu da Silva – vienu paslaptingiausių pasaulio milijardierių. Tai juk tikra sensacija, o jai nereikėjo dar daugiau žiniasklaidos dėmesio.
Leksė prikando lūpą.
– Taip negerai.
– Išties, – sutiko da Silva. – Negerai. Nė kiek netrokštu tapti kokio šlykštaus laikraščio žvaigžde.
Leksė piktai pažvelgė į vyrą.
– Aš irgi. – Ji bedė pirštu į Cezarį. – Bet tai tu mane pabučiavai.
– Nesipriešinai, – atšovė
