bičiulis atsisėdo kitapus staliuko ir atsirėmė į minkštą raudonai rudą odą.
Rakinas, po tėvų žūties didžiąją gyvenimo dalį augintas senelių iš tėvo pusės, pasižymėjo juodutėliais plaukais, rudomis akimis ir tamsia oda – bruožais, atskleidžiančiais jį kilus iš Vidurio Rytų. Bet jis taip pat buvo pusiau amerikietis, taigi atostogaudavo ir didžiumą studijų metų praleido JAV kartu su mamos šeima, todėl abiejose valstybėse ir kultūrose jautėsi savas.
– Verslo rūpesčiai? – paklausė Rakinas ir pakėlęs ranką pakvietė padavėją.
– Viskas ne taip paprasta, – sumurmėjo Elijus.
Rakinas klausiamai kilstelėjo tamsų antakį. Juodu tokie seni draugai, kad ne visada reikia žodžių. Jis žinojo: jei kažkas negerai ir jei Elijus norės atskleisti smulkmenas, padarys tai savu laiku.
– Pirma užsisakykim, – pasakė Elijus, – ir aptarkim tą patalynės siuntą viešbučiui Sibruko saloje. Gal tada būsiu pasiruošęs papasakoti apie savo dieną – ko nors užkandęs ir išgėręs dar kelis gurkšnius viskio.
Priėjus padavėjui jie užsisakė gėrimų, o kol šiuos atnešė, peržiūrėjo valgiaraščius odiniais viršeliais. Elijus, savaime suprantama, žinojo, kodėl geria, bet nustebo, kai Rakinas užsisakė to paties. Spėjo, kad ne jo vieno diena buvo sunki.
Užsisakę maisto vyrai atsigręžė vienas į kitą ir įsitvėrė į taures. Po kelių sekundžių Elijus šyptelėdamas kilstelėjo lūpų kamputį. Rakinas kaipmat padarė tą patį. Abu sukikeno.
– Tu pirmas, – tarė Elijus.
– Patalynė jau pakeliui, – pasakė Rakinas. – Viskas vyksta pagal planą. Turėčiau ją gauti kitos savaitės pabaigoje. Šiuo metu susitarta ją atgabenti tiesiai į Vandenyno vėjus, bet dar yra laiko pakeisti sprendimą, jei pageidautum, kad ją atvežtų į tavo biurą čia, Čarlstone.
Elijus pritariamai linktelėjo, bet norėjo išgirsti ne tai – abu tą žinojo.
– Ir… – paragino jis. Iš dalies dėl to, kad jam nuoširdžiai rūpėjo, kas vyksta draugo gyvenime, iš dalies norėdamas atidėti metą, kai teks atskleisti naujausią savo sukrėtimą.
Rakinas atsiduso ir nudelbė žvilgsnį į stalą.
– Senelis grasina iš manęs atimti paveldėjimo teisę.
Elijus atsilošė ir išpūtė akis.
– Ką? Kodėl?
Vėl pažvelgęs į Elijų Rakinas tarė:
– Jis nori, kad vesčiau. Jau kurį laiką dėl to mane spaudžia, bet dabar kalba rimtai. Nori, kad kuo greičiau vesčiau, ir mano nuomonės šiuo klausimu nepaiso.
Sekundę Elijus tylėjo įsisąmonindamas žodžių prasmę, perprasdamas ironišką situaciją. Paskui nusikvatojo.
– Tau juokinga? – pasakė Rakinas. Tai buvo klausimas, kuris nuskambėjo kaip teiginys – negana to, piktas.
Elijus papurtė galvą.
– Atsiprašau. Nejuokinga. Bet jei žinotum, kas man šiandien nutiko, taip pat juoktumeisi.
– Gerai, sudominai. Kas šiandien nutiko?
– Lorelė atšaukė vestuves, – pasakė skubiai ir glaustai, tarsi plėšdamas pleistrą, paskui nugurkė paskutinius antros viskio taurės lašus.
Dabar apstulbo Rakinas.
– Ką? Kodėl?
Elijus linksmai šyptelėjo. Ar ne tokius pat žodžius jis ištarė vos prieš kelias akimirkas, kai Rakinas papasakojo apie senelio nurodymą vesti? Juk draugas turėtų įžvelgti ironiją.
– Pasak jos, dabar viskas pernelyg nepastovu dėl to, kas vyksta šeimoje, jos gyvenime tvyro chaosas.
Rakinas susimąstęs linktelėjo.
– Man regis, suprantu. Kinkeidams pastaruoju metu netrūksta problemų.
Elijus taip pat linktelėjo.
– Pritariu. Nors manau, jog sužadėtuves Lorelė nutraukė ne dėl to, kas vyksta šeimoje, o veikiau dėl jausmų man. Jausmų… – sumurmėjo jis į tuščią stiklą, – arba jų stygiaus.
– Manai, jog ji nemyli tavęs? – tyliai pasiteiravo draugas.
– Manau, jog jai rūpiu, – nuoširdžiai atsakė jis, – taip pat, kaip ji man rūpi. Kaip draugė. Tiesiog nesu tikras, ar to pakanka santuokai.
Rakinas vėl kilstelėjo antakį. Išraiška draugo veide Elijui sakė, kad jis pagaliau suprato, kokia ironiška jų padėtis.
– Matyt, teks tau pranešti, nes turėsiu vesti be meilės, antraip rizikuosiu netekti palikimo, – pasakė Rakinas.
– O tu tuo rizikuoti nenori, ar ne?
Bičiulis nukreipė į jį žvilgsnį, sakantį: O kaip tau atrodo? ir Ar tu rizikuotum?
Rakinas, šeimyninės daugiamilijoninės importo ir eksporto įmonės generalinis direktorius, per sunkiai dirbo ir rizikavo per daug netekti, kad tikėtųsi senelį imsiant ir persigalvosiant.
– Na, jei įdomu, – tarė Elijus jausdamasis ramiau nei tada, kai įėjo į restoraną, – galiu tave supažindinti su labai patrauklia vieniša moterimi iš garbingos pietiečių šeimos. Ji buvo susižadėjusi, bet iš patikimų šaltinių girdėjau, kad likus vos mėnesiui iki įžadų davimo dienos paliko sužadėtinį.
– Taip, tikriausiai galėtum, – abejingai tarstelėjo Rakinas kaip tik tą akimirką, kai nešinas užkandžiais grįžo padavėjas. Kai tik jaunuolis įsitikino, kad jiems nieko netrūksta ir nuėjo atnešti gėrimų (šįkart abu vyrai pasirinko kavą), Rakinas pridūrė: – Leisk man dar kartą pamėginti perkalbėti senelį. Jei nepavyks, gali būti, kad pasinaudosiu tavo pasiūlymu.
Buvo beveik devinta valanda vakaro, kai Elijus su Rakinu baigė vakarieniauti ir išėję iš brangaus restorano atsisveikino. Nors Elijus išgėrė tris stiklus viskio su ledukais, per likusį vakarą labai sočiai pavalgė ir išmaukė tiek pat puodelių kavos, toli gražu nebuvo apsvaigęs.
Be to, nebuvo nusiteikęs grįžti namo ir vakarą praleisti sėdėdamas vienumoje. Žinojo tik galiausiai atsidarysiąs dar vieną viskio butelį ir pradėsiąs iš naujo.
Jis jautėsi nenustygstantis vietoje ir, tiesą sakant, nenorėjo būti vienas. Ne, jis nesijautė vienišas, bet kad ir koks jaukus būtų jo prabangus butas, tokios nuotaikos jam vis tiek atrodytų tuščias ir pernelyg tylus.
Nespėjęs susivokti jis jau važiavo į Prancūzų kvartalą, į Kvin gatvę. Buvo vėlu, bet tikėtina, kad Kara dar nemiegos. Juk pažadėjo Lorelei pats pranešiąs jos seseriai apie atšauktas vestuves.
Po dešimties minučių jis stovėjo geltono sublokuoto namo prieangyje ir tiesė ranką link varinio belstuko, įtaisyto ant juodų
