jo žodžiai vis dar žeidė. – K-Karloso Gerero?
– Taip. Kieno gi kito? – Maiko smalsumas augo. – Nežinojai?
Žinoma, kad nežinojo! Jei būtų žinojusi, nebūtų nė kojos kėlusi į šį prakeiktą laivą! Kodėl, kodėl, kodėl! Bet ji tikrai nesiruošia pasakoti šitam pašaipiam inžinieriui apie savo nesėkmes ar jų priežastį. Reikia susiimti ir grįžti į sausumą.
– Turbūt įvyko klaida, – tarė, lygiu tonu ramindama besidaužančią širdį ir staigią skubą. – Norėčiau išsilaipinti. Prašau.
– Bijau, kad neįmanoma.
Ketė prisimerkė.
– Ką nori pasakyti?
– Man Karlosas minėjo, kad atvyksta ūkio prižiūrėtoja, vardu Ketė Balfor.
Kambaryje pakibo vienas žodis ir Ketė pakartojo jį, norėdama būti tikra, kad gerai išgirdo.
– Prižiūrėtoja? – teištarė netikėdama.
– Na, taip. Esi Ketė Balfor, o laive yra šeši alkani darbuotojai. – Jis nusišypsojo. – Mums juk reikia, kad kažkas tvarkytųsi paskui mus ir ruoštų mums valgį, ar ne?
Pareiškimas buvo toks nesuvokiamai absurdiškas, kad Ketė akimirką pamanė, kad kažkas – labai nejuokingai – su ja pokštauja. Lyg ji būtų prasčiokė darbininkė, kuri patarnautų krūvai jūrininkų! Bet dirstelėjusi į vyriškio akis suprato, kad jis kalba visiškai rimtai. Kas, po paraliais, čia dedasi?
– Leisk mane iš šito prakeikto laivo! – suriko, staiga pajutusi užplūstančią paniką. – Ir tučtuojau!
Jis vėl trūktelėjo pečius.
– Atleisk, neįmanoma. Dėl to teks kalbėtis su bosu – neturiu įgaliojimų valdyti laivą, o mes jau išplaukėme. Bet nesiūlyčiau tau prašyti jo paslaugos, prieš tai nesutvarkius šitos betvarkės. Jis atvyks vėliau.
Karlosas Gereras atvyks? Žinoma, laivas juk jo. Ketė sumirksėjo, staiga pasijutusi lyg kristų tiesiai į šėlstančios jūros bangas nemokėdama plaukti. O tada į galvą atėjo dar viena, tokia pat pritrenkianti mintis. Jos tėvas suorganizavo šią kelionę. Jei taip, kodėl? Staiga nebesuprato nieko.
Bet šiuo metu visa tai nesvarbu. Su juo galės išsiaiškinti kitą kartą. Svarbiausia dingti iš čia. Sprukti. Pabėgti, kol…
Kol nepasirodė vyras, kurio ilgėjosi kiekviena jos kūno ląstelė.
Pažvelgusi pro langą, kur Antibų uostas buvo virtęs tik tolumoje blyksinčių laivų taškeliais, Ketė suprato, kad įkliuvo. Kuo tikriausiai įkliuvo – nebent priverstų Maiką ją išvaduoti.
– Dabar paklausyk manęs, Maikai, – tarė, pabrėždama krištolinį savo akcentą, kuris paprastai padėdavo jai gauti tai, ko norėjo. – Juk paleisi mane?
– Atleisk, negaliu. Pareigos neleidžia.
– Taip. Tada leisk man tau kai ką pasakyti ir geriau atidžiai paklausyk. Aš jokia prižiūrėtoja ir tikrai nesiruošiu virti ir kuopti tavo ar kitų įgulos narių netvarkos. Ir jau tikrai netvarkysiu šito jovalo, kurį paliko bjaurusis tavo bosas ir jo… jo… mergina. Supratai?
Maikas gūžtelėjo.
– Kuo puikiausiai. Elkis, kaip tau patinka – tik, žinoma, nenorėčiau būti tavo vietoje, kai apie tai išgirs Karlosas. – Jis dirstelėjo į laikrodį. – Geriau grįšiu prie kapitono. Paliksiu tave nurimti, o paskui galėsi susirasti mane, aprodysiu tau laivą.
Daugiau netaręs nė žodžio, apsisuko ir išėjo, palikęs Ketę spoksoti jam pavymui. Buvo priblokšta, o širdis daužėsi su tokia baime, kokios seniai nejautė. Su ta, kurią slėpdavo giliai širdyje, vos tik ši imdavo kelti bjauriąją savo galvą. Pasijuto užvaldyta siaubingos nevilties…
Na, bet ji nėra beviltiška. Ir tikrai nesiruošia nurimti ir apžiūrinėti laivo, kuriame tikrai neliks! Tarkime, turės pakentėti, kol grįš Karlosas ir auksinio bikinio savininkė. Viduje susirangė kažkas, primenantis pavydą, ir Ketė nuvijo šį jausmą šalin. Tikrai nepavydi vargšei moteriai, kurios bikinį atrišo tas arogantiškasis ispanas. Kuo tikriausiai, jau greičiau… greičiau Ketei jos gaila, ir, be to, jam sugrįžus įduos jį policijai už pagrobimą!
Išsitraukusi iš rankinės mobilųjį telefoną, beviltiškai mėgino pagauti ryšį, bet kažkodėl nesisekė. Dabar dar piktesnė ir nebeišgalėdama sėdėti vietoje, Ketė nusprendė patyrinėti laivą. Jau netrukus pastebėjo, kad pirmasis įspūdis buvo teisingas. Laivas ne tik didelis, jis milžiniškas ir įrengtas visiškai netaupant.
Jame buvo kino teatras, biblioteka, pilnas vyno rūsys ir didžiulė svetainė ant denio. Ketė suskaičiavo penkias prabangias svečių kajutes, iš kurių kiekviena turėjo savo liftą, jungiantį su deniu. Viskas pranoko net ir jos tėvo turtus, trumpai susimąstė, iš kur ispanas ištraukė visus tuos pinigus. Juk tikrai ne kaudamasis su buliais?
Dabar jautėsi labai išalkusi. Nuo skrydžio į Prancūziją šįryt praėjo daug laiko, o bjauraus maisto lėktuvuose nevalgydavo. Reikėjo kažko užkąsti, bet bodėjosi eiti žemyn, nenorėdama sutikti ko nors iš įgulos narių. Nes argi tai nebūtų šioks toks nebylus pralaimėjimo pripažinimas?
Tad sugrįžo į valgomąjį patikrinti, kokio maisto liko ant stalo. Jo buvo nedaug. Suvalgė bananą, du granatus ir šiek tiek sodraus juodojo šokolado. O tada, daugiau iš užsispyrimo nei noro atkimšo rožinio vyno butelį, iš etiketės pažinusi, kad jis vienas labiausiai pasaulyje vertinamų, ir įsipylė pilną taurę.
Nebuvo didelė gėrėja, tad vyno aromatai ir poskoniai nieko nereiškė, bet nuo jo bent pasijuto geriau. Net maištingai. Netikėjimą, kad visai tai gali išties vykti, pakeitė įsiūtis. Tik palauk, Karlosai Gererai, nebyliai pasižadėjo sau, nugurkė brangų vyną, įsipylė dar, klestelėjo ant plačios, minkštos, pagalvėmis nukrautos sofos ir nusisuko į langą.
Jachta lėkė į priekį, Ketė stebėjo baltas bangų keteras ir jau buvo nugėrusi kone pusę butelio, kai išgirdo garsą, kiaurai pervėrusį širdį. Jaudulys augo.
Tai buvo turtuolio žaisliukas. Su niekuo nesupainiojamas propelerio ūžesys virš galvos, galėjęs reikšti tik vieną – sraigtasparnį! O tas, kas juo atskrenda, tikrai jos pasigailės ir išskraidins iš šio prašmatnaus kalėjimo.
Tėškusi taurę ant stalo, Ketė pašoko ant kojų. Atsiduos piloto malonei. Praneš jam – ar jai – kad yra laikoma čia prieš valią ir kad jai reikia į artimiausią policijos nuovadą.
Bet jos skuba pasiekti denį ir nusileidimo aikštelę buvo aptemdyta – gal dėl to, kiek išgėrė alkoholio, o gal dėl aukštakulnių espadrilių. Savo pasibaisėjimui, Ketė slystelėjo ant medinių grindų ir plekštelėjo tiesiai ant sėdimosios. Kai galiausiai vėl atsistojo, susirinko išmėtytus savo daiktus ir išsiaiškino, pro kurias duris pateks prie nusileidimo aikštelės, pasigirdo greitėjančio propelerio garsas. Tai tereiškė viena. Mintyse meldė ir prašė neišskristi be jos, nors jau išgirdo garsų oro gūsį, reiškiantį, kad sraigtasparnis kilo.
Tyliai suaimanavusi, atlapojo
