brangios odos Olivijos batus.
– O kas nebūtų pastebėjęs? – sausai tarstelėjo Makalpainas. Regis, prisiminė, kad sakė panelei Olivijai Balfor nužengti nuo savojo pjedestalo ar ant ko ten ji užsilipusi. Ši moteris erzino ir jis nė nesivargino to slėpti. Artėja skyrybos. Toks jo pasiteisinimas. Merigolė liejosi ant jo kaip tik įmanydama.
– Nepratusi prie mūsiško karščio, – kalbėjo Besė. – Kaip ji išgyvens, bose, neįsivaizduoju.
– Laikui bėgant suprasi, Bese, kaip visada. Mudu abu žinome, kad lelijos veši, – jis žvelgė į ramų, lelijų spalvos panelės Balfor veidą. Jos labai ilgos blakstienos ėmė plazdėti. Geras ženklas. Pakėlęs ranką jis atsegė kelias šilkinės jos palaidinės sagas. Nepaisydama dusinančio karščio, šiandien įkopusio į keturiasdešimt laipsnių padalą, ji buvo užsisagsčiusi iki pat kaklo. Ar ji visai proto neturi? Paskui dar atsegė siauro, pieštuko formos sijono sagą.
– Šalto vandens, Bese, nagi, nagi.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
