style="font-size:15px;"> Lukas žiūrėjo į ją ir nors rodėsi, kad užpildė visą patalpą savo ūgiu ir išdidžia laikysena, jo veido išraiška nebuvo nei rūsti, nei drąsinanti.
– Jei man prireiks siūlių, norėčiau, kad tuo pasirūpintumėte jūs, daktare Volš.
Daktarė sumišusi pažvelgė į vyriškį. Koks skirtumas, koks gydytojas jį apžiūrės?
– Būkite tikras, daktaro Beitmano chirurginiai įgūdžiai neprilygstami. Jis atliko praktiką plastinės chirurgijos srityje, tad paliks ne tokį ženklų randą kaip aš.
– Nesu prieš randus, – nerūpestingai tarė Lukas. – Noriu jūsų, daktare Volš.
Moters krūtinė įsitempė. Ar jis flirtuoja? Joks vyras nė nebandė po… jos vyro. Dela sąmoningai išlaikė nepasiekiamosios įvaizdį, kad to išvengtų. Nors Lukas Marlou neatrodė iš tų, kurie vargintųsi pastebėti tokius dalykus. Ji sulaikė atodūsį. Na, šiaip ar taip, tai nesvarbu. Ji profesionalė. Apžiūrės Patriko sūnėną. Vyrą, kuris privertė jos širdį šokčioti. Ir apžiūrės gerai.
– Žinoma, – tarė ji. Nuvedė pacientą į savo kabinetą ir ėmė rinkti reikalingus įrankius. – Prašyčiau prisėsti štai čia, pone Marlou.
– Lukas, – tarė jis ir susmuko į kėdę.
– Mieliau liksiu prie pono Marlou, jei jūs nieko prieš. – Nusikabinusi baltą chalatą nuo kabliuko už durų kyštelėjo rankas į rankoves ir atsisuko. – Gali būti, kad po kelių valandų tapsite mano vadovu.
– Aš prieš. Netrukus aštria adata pradursite mano odą, tad jausčiausi jaukiau, jei pamirštume formalumus.
Dela akimirką stebėjo, kaip vyras išsitiesė juodo vinilo kėdėje, jo pečiai buvo atsipalaidavę. Nė kiek nesijaudino, bus tų siūlių ar ne. Bet kadangi netrukus paveldės „Cora Mae“, paskutinis žodis jo. Ji linktelėjo.
– Vadinasi, Lukas.
Vyriškis dirstelėjo į prie balto chalato prikabintą vardo kortelę.
– Daktarė Adelė Volš, – perskaitė. – Galiu vadinti tave Adele?
Moteris susilaikė nesusiraukusi. Tik jos vyras vadindavo ją Adele. Mintyse iškilo mielas Šeino veidas, grasinantis užvaldyti jausmus. Ji susikaupė ties Luku.
– Man labiau patiktų Dela.
– Dela. – Lukas tingiai mirktelėjo stebėdamas moterį. – Man patinka. Na, dabar, kai atsisakėme formalumų, pasakyk, kokie gandai sklando laive.
Nesusilaikiusi Dela sukikeno:
– Neblogai sužaidei, Lukai. – Atsirėmusi į kriauklę sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Nejau išties nori gaišti laiką klausydamasis gandų?
Vyriškis pažvelgė tiesiai jai į akis.
– Tikriausiai ne. Bet kai ko paklausti norėčiau.
Akimirkai Delos kvėpavimas sustojo – buvo galima nuspėti, koks tai bus klausimas. Visgi, kada nors ta tema iškils, tad geriau išsiaiškinti prieš testamento skaitymą.
Ji įkvėpė ir ramiai nusišypsojo.
– Klausk, ko nori.
– Mums buvo pasakyta, kad vienas iš laivo gydytojų prižiūrėjo sergantį mano dėdę. Moteris.
– Taip, – tarė ji negalėdama išlaikyti ramaus balso.
– Ar tai buvai tu?
Gerklėje įstrigo jausmų gumulas, tad atsakydama ji tik linktelėjo. Dalis jos vis dar netikėjo, kad Patriko nebėra. Jis buvo toks gyvybingas, toks energingas vyras, o dabar staiga jo nebėra, su juo nepaplepėsi ir nepajuokausi. Patriko mirtis pažadino ir sielvartą dėl prieš dvejus metus prarasto vyro.
Luko žvilgsnis buvo tvirtas ir rimtas.
– Ačiū už viską, ką dėl jo padarei.
Dela nurijo gumulą ir pajuto atgavusi balsą.
– Prašau. Bet tikrai nėra už ką man dėkoti – Patriką laikiau draugu. Jis nusipelnė galimybės baigti savo dienas laive, o ne ant kranto, slaugos namuose.
– Viena tik neduoda man ramybės. Niekas iš šeimos nežinojo, kad jis miršta. Kalbėjau su juo telefonu keletą kartų per pastaruosius kelis mėnesius ir jis to neminėjo. Paprastai kas tris mėnesius kelioms dienoms atvykdavo paviešėti pas mano mamą ir mes žinojome, kad pastaruoju metu jis pernelyg blogai jaučiasi, tad atvykęs nebuvo, bet niekas nė neįtarė, kad popieriai tokie prasti. – Pasidėjęs alkūnes ant porankių, Lukas sunėrė pirštus po smakru. – Kodėl mes nežinojome?
Dela prisiminė keletą pokalbių su Patriku, kai siūlė jam pasakyti šeimai, koks rimtas jo vėžys, arba kai prašė leisti jai jiems paskambinti. Bet jis buvo užsispyręs. Nenorėjo, kad artimieji pamatytų jį tokį gležną ir išsekusį, nenorėjo susidurti su giminaičių reakcija pamačius jį tokios būklės. Patrikas sakė, kad nori būti prisimenamas toks, koks buvo. Dela tada svarstė, ar šitaip jis nebando pabėgti nuo realybės – jei būtų atvykusi sielvartaujanti šeima, jam būtų tekę pripažinti savo paties mirtingumą.
Moteris kiek labiau įtempė sukryžiuotas rankas.
– Patrikas buvo išdidus vyras, jis manė, kad šitaip bus geriau.
– Kiek ilgai jis sirgo? – tyliai paklausė Lukas.
– Vėžį diagnozavo beveik prieš metus, jis buvo išsilaipinęs dviem chemoterapijos kursams, bet prieš keturis mėnesius liga staiga paūmėjo. Net ir tada jis vis dar buvo judrus ir dalyvavo laivo valdyme, išskyrus paskutines tris savaites prieš mirtį.
– Ar jam labai… – Lukas susiraukė, regis, ieškodamas geresnio žodžio, – skaudėjo?
– Skyriau jam morfijaus ir kitų reikalingų vaistų, tad diskomfortas buvo minimalus. Kartais man net tekdavo įkalbinėti išgerti nuskausminamųjų. Tavo dėdė buvo tikras kovotojas.
– Ar… – Lukas delsė, perbraukė sveikąja ranka plaukus. – Tikrai nenoriu įžeisti, bet ar jis lankėsi ir pas kitus gydytojus?
Jam visai nereikėjo nerimauti, Dela puikiai viską suprato. Jeigu situacija būtų atvirkštinė, ji paklaustų to paties, norėtų sužinoti, ar jos dėdei buvo suteikta visa įmanoma pagalba.
– Juo rūpinosi Karališkosios Sidnėjaus ligoninės specialistė, su ja reguliariai bendravau. Galiu duoti telefono numerį, jei norėtumėte pats su ja pasikalbėti. – Lukas tik papurtė galvą, tad Dela tęsė. – Paskutiniuosius du gyvenimo mėnesius Patrikas asmeniškai mokėjo vienam gydytojui, kuris perėmė mano darbus. Taip aš galėjau atsidėti vien jūsų dėdės priežiūrai. Į laivą pakvietėme ir medicinos seselę, tad su juo visą parą kas nors buvo.
Vis dėlto, net kai seselė buvo šalia, Dela negalėjo jo ilgam palikti, tad vis užsukdavo.
Lukas
