kamštelį į šiukšliadėžę ir kilstelėjo butelį sveikindama save. – Vis tiek gavau tą vaidmenį. Televizijos filme. Gal aktorių sąraše būsiu tik kokia šešta ar septinta, bet manęs nenužudys iki pat trečio veiksmo. – Kelė gurkštelėjo alaus ir suspiegė kraują stingdančiu balsu. – Štai ką turėsiu daryti, kai serijinis žudikas užspeis mane gatvelėje. Esu įsitikinusi, kad būtent mano riksmas viską pakeitė į gerąją pusę.
– Be abejonės. – Nervinga jos greitakalbė Michailą pralinksmino. Kaimynė buvo dvidešimt trejų metų daili žaisminga mergina gyvomis žaliomis akimis ir plačia it Didysis kanjonas širdimi. Jei Michailas nuo pat pradžių nebūtų pajutęs jai broliškų jausmų, jau seniai būtų pamėginęs įsivilioti į lovą.
Kelė siurbtelėjo alaus.
– Klausyk, gal norėtum kinų maisto, picos ar ko nors kito? Turiu šaldytą picą, bet mano orkaitė vėl sugedusi.
Nuo tų paprastų žodžių jis sužaibavo akimis ir papūtė lūpas.
– Šiandien buvau nuėjęs į Heivardų bendrovę.
Ranka su buteliu stabtelėjo pusiaukelėje.
– Mateisi asmeniškai? Nori pasakyti – akis į akį?
– Taip. – Michailas padėjo drožimo įrankius į šalį, nes išsigando, kad per giliai išskaptuos medį.
Paveikta žinios Kelė nuėjo ir atsisėdo ant palangės.
– Oho! Kaip jis atrodo?
– Jis miręs.
Kelė paspringo alumi ir daužydamasi kumščiu krūtinę spoksojo į jį išplėtusi akis.
– Miręs? Bet tu ne…
– Nenužudžiau jo? – Šį kartą Michailas nusišypsojo. Dar vienas jam patinkantis Kelės bruožas buvo jos polinkis viską dramatizuoti. – Ne, bet svarsčiau, ar nevertėtų pribaigti kitos Heivard – jo anūkės.
– Dabar bendrovės savininkė yra moteris? Kaip ji atrodo?
– Labai graži ir labai šalta. – Michailas susiraukęs braukė pirštais per gruoblėtą medį. – Rudaplaukė ir labai šviesaus gymio. Akys žydros tarsi ežero ledas. O nuo jos žodžių viskas aplinkui apšarmoja.
Kelė padarė grimasą ir vėl sriūbtelėjo alaus.
– Turtingi žmonės, – pareiškė ji, – gali sau leisti būti šalti.
– Pasakiau jai, kad duodu dvi dienas, o paskui eisiu į pastatų priežiūros inspekciją.
Šį kartą nusišypsojo Kelė. Nors ji labai žavėjosi Michailu, matė, kaip dažnai jis būna naivus.
– Linkiu sėkmės. O gal mums reikėtų paklausyti ponios Beiford ir nebemokėti nuomos. Žinoma, tada rizikuotume būti iškraustyti, tačiau… Oho! – Ji išsilenkė per atvirą langą. – Turėtum pamatyti šį automobilį. Linkolnas ar panašiai… ir su vairuotoju. Nuo užpakalinės sėdynės išlipa moteris. – Labiau susižavėjusi nei apimta pavydo ji giliai atsiduso. – Atrodo kaip verslininkė, nužengusi iš madų žurnalo „Harper’s Bazaar“ puslapių. – Šypsodamasi Kelė metė žvilgsnį per petį. – Man regis, į mūsų lindynę atvyko tavo ledo princesė.
Apžiūrėjusi pastatą iš lauko Sidnė nusprendė, kad jis visai gražus. Tarsi sena moteris, nepraradusi orumo ir išlaikiusi jaunystės grožio šešėlį. Raudonos plytos kiek išblukusios ir dabar švelniai rausvos, vienur kitur apsinešusios purvu. Apdailos dažai šen bei ten sutrūkinėję ir atsilupę, bet tai nesunku pataisyti. Ji išsitraukė bloknotą ir ėmė žymėtis.
Matė, kad prie durų ant laiptų sėdintys vyrai ją stebi, tačiau nekreipė dėmesio. Vieta gana triukšminga, pagalvojo ji. Dauguma langų atidaryti, pro juos sklido įvairiausi garsai – balbatavo televizoriai ir radijai, verkė kūdikiai, kažkas virpančiu sopranu traukė „Dykumų dainą“. Balkonėliai, iš kurių, regis, mažai naudos, buvo prikrauti vazoninių gėlių, dviračių, ramiame karštame ore džiūvo skalbiniai.
Prisidengusi akis nuo saulės Sidnė pažvelgė į viršų. Dauguma balkonų turėklų atrodė gerokai surūdiję, trūko kai kurių atramų. Ji susiraukė, tada pastebėjo Michailą, kuris žiūrėjo išsilenkęs pro langą viršutiniame aukšte, kone skruostais susiglaudęs su stulbinama blondine. Kadangi jo krūtinė buvo nuoga, o ir mergina menkai prisidengusi, Sidnė pamanė, kad jiems sutrukdė. Šaltai linktelėjusi jam ji vėl nuleido žvilgsnį į savo užrašus.
Kai ėmė kopti laiptais, vyrai pasitraukė leisdami jai praeiti. Mažame prieškambaryje tvyrojo prieblanda ir buvo nepakeliamai tvanku. Šio aukšto langai buvo aklinai uždažyti. Senos parketo grindys subraižytos ir nuzulintos daugybės kojų, dvokė – aiškių aiškiausiai dvokė pelėsiais. Kelė įtariai apžiūrėjo liftą. Kažkas virš aukštų mygtukų ranka buvo užrašęs: „Palikit viltį visi, čia įėję.“
Susidomėjusi Sidnė paspaudė iškvietimo į viršų mygtuką ir ėmė klausytis besileidžiančio lifto barškėjimo ir cypimo. Nekantriai atsidususi dar šį tą užsirašė. Viskas apverktinos būklės, pagalvojo. Pastatą reikia nuodugniai patikrinti, o Heivardus nubausti. Tačiau dabar ji atstovauja Heivardams.
Lifto durys girgždėdamos atsivėrė ir iš jo išlipo Michailas.
– Atvažiavote apžiūrėti savo imperijos? – pasiteiravo.
Sidnė pirmiausia baigė rašyti, tada pakėlė į jį akis. Dabar jis bent jau vilkėjo marškinius… jeigu tai galima pavadinti marškiniais. Plonų baltų marškinėlių rankovės buvo nuplėštos, jie buvo prairę per siūles.
– Kiek pamenu, žadėjau pasidomėti. Peržvelgusi dokumentus nusprendžiau pati apžiūrėti pastatą. – Ji metė žvilgsnį į liftą, paskui vėl į jį. – Jūs arba labai drąsus, arba visai kvailas, pone Stanislaski.
– Realistas, – pataisė gūžtelėjęs pečiais Michailas. – Kam lemta nutikti, tas ir nutiks.
– Galbūt, tačiau norėčiau, kad niekas nesinaudotų šiuo liftu – jį reikia sutaisyti arba pakeisti nauju.
Michailas susikišo rankas į kišenes.
– O ar kada nors taip bus?
– Bus. Jau netrukus. Man atrodo, laiške minėjote, jog kai kurie laiptų turėklai sulaužyti.
– Labiausiai sulūžusius aš pakeičiau.
Sidnė kilstelėjo antakį.
– Jūs?
– Šiame name gyvena vaikų ir senelių.
Toks paprastas atsakymas ją sugėdino.
– Suprantama. Kadangi atstovaujate nuomininkams, gal galėtumėte parodyti, kokie yra didžiausi trūkumai.
Jiems pradėjus lipti laiptais Sidnė pastebėjo, kad turėklai akivaizdžiai nauji. Pasižymėjo, jog juos pakeitė namo gyventojas.
Jis
