norite sužaisti?
– Norėčiau.
Iš to, kaip nušvito mėlynų akių žvilgsnis, galima buvo spėti, kad jai tai buvo iššūkis. Jos balsas, nors tylus, skambėjo aistringai, ir tai nepraslydo Bleikui pro ausis.
– Tikitės mane sudoroti?
– Netrukus paaiškės, tiesa?
Kodėl gi ne.
– Sustatyk juos, Marti.
Martis atidavė savo lazdą ir iš kišenių ėmė rinkti kamuoliukus, o Bleikas apėjo apie stalą ir perspėdamas tarė tyliu balsu:
– Tik nesumanykite aiškinti, kaip man pasisekė gavus tokį palikimą.
– Ką jūs, aš nieko apie jus nežinau, – tarė ji linksmai, – be to, mano darbo laikas jau pasibaigęs.
Akies krašteliu jis matė, kad ji pasižiūrėjo į savo dailaus rankinio laikrodžio ciferblatą. Plaukų garbana užkrito ant veido, bet netrukus Olivija pakėlė smakrą ir pridūrė:
– Jau visa valanda ir dešimt minučių.
– Jūs gi iš tų, kurios dirba visą parą.
– Taip nekalbėtumėte, jei geriau mane pažintumėte.
– Kas tai – raginimas susipažinti?
– Viskas paruošta, – pasakė Martis.
Bleikas mostelėjo ranka.
– Moterims pirmenybė.
– Manote, kad man nepavyks?
Apeidamas jis pasilenkė prie jos.
– Aš to nesakiau.
– Ar ji supranta, ką daro? – paklausė Martis, sėsdamasis šalia Bleiko prie baro.
Laikas parodys. Biliardo stalas, kurių galėjai rasti kiekviename mieste, buvo vienas iš pastoviausių dalykų Bleikui augant. Jis žinojo, kad žaidžiant biliardą viską lemia fizika. Stebėdamas vyrus, prie stalo praleidžiančius didžiąją gyvenimo dalį, jis sužinojo viską apie kampus, veiksmą ir atoveiksmį, žinojo, kada reikia didesnės jėgos, o kada pakanka menko prisilietimo. Žaisdamas biliardą išmoko daug vertingų gyvenimo pamokų. Žiūrint į žaidžiančią Oliviją Branigan ir biliardas atrodė kitoks: jam žaisti fizikos žinių nepakako, dar reikėjo ir aistros.
Nesvarbu, iš kurios pusės mergina pasirinkdavo smūgiuoti, į ją krypo visų vyrų akys. Jai stovint stalo gale pasilenkus virš lazdos, vyrų žvilgsniai eidavo kiaurai palaidinę iki spalvoto kaspinėlio, gundžiusio ne mažiau nei Rojaus obuolys. Olivijai pasisukus šonu, Bleikas su malonumu apžiūrinėjo nugaros linkį, dailios sėdynės apvalumus ir kojas, kurios tikriausiai būtų buvusios dar ilgesnės, jeigu ne grindys.
Kadangi neabejotinai buvo energingas vyras, jo kūno reakcija buvo visiškai suprantama. Nepageidautina, atsižvelgiant į jos profesiją, bet suprantama. Jis tai suprato kaip įspėjimą, kad, matyt, per ilgai dirbo ir seniai nesilinksmino. Ir kad šią padėtį reikėtų ištaisyti, ir nedelsiant.
Olivija atsitiesė, einant aplink stalą jų žvilgsniai susitiko ir mergina šyptelėjo. Ji pasisuko ir pasilenkusi ieškojo padėties naujam smūgiui, lengvai kraipydama klubus: tiesiai priešais jį.
– Šaunuolė, – pagyrė Martis, kai kamuoliukas, atsimušęs nuo krašto, įkrito tiesiai į šoninę kišenę.
Bleikas tylėdamas pagalvojo tą patį, tik to nesiejo su jos žaidimo įgūdžiais. Pastatęs savo butelį ant stalo, jis žengė prie jos.
– Gudraujate, Live?
– Mano vardas Olivija, – pataisė ji ir pasisukusi ant kulno meiliai jam šyptelėjo. – Jei gudraučiau, prieš žaidimą būčiau susilažinusi ir apsimetusi, kad blogai žaidžiu.
– Vadinasi, čia užsukote tik tam, kad su berniukais draugiškai pažaistumėte biliardą?
Nejudėdama iš vietos ji ilgai ir kruopščiai, braukydama trumpais staigiais judesiais, trynė kreida lazdos galą, tada vėl apėjo stalą.
– Ar tai draudžiama?
– Jūs advokatė. Jūs ir pasakykit.
– Žinau, kad Niujorko valstijoje tai neuždrausta. – Ji pasilenkė virš stalo. – Kokios taisyklės galioja Kanadoje – nežinau, reikėtų pasidomėti.
Dar vienam kamuoliukui nuriedėjus nuo stalo, ji patenkinta nusišypsojo ir atsitiesė.
– Kalbu ne apie testamentą.
– Apie jį ir neklausiu.
– Netrukus paklausite.
– Žinote, kas netrukus įvyks? – Jos akys linksmai sužibo. – Gal žinote ir kitos savaitės loterijos numerius? – Ji gūžtelėjo pečiais ir pajudėjo į priešingą pusę.
– Betgi jie jums nereikalingi.
– Žinote, galėčiau apriboti veikimo laisvę bet kuriam jūsų bendrovės darbuotojui, jei reikėtų…
– Būtų daug pavardžių.
– Ir žinau, kas būtų pirmas.
Jis įsirėmė delnu į medinį stalo kraštą, o ji, vėl palinkusi prie lazdos, trumpai kilstelėjo aukštyn blakstienas tarsi dvejotų. Ar ji suvokia, kad susidūrė su tikrais žaidėjais? Gerai. Kokios jos galimybės? Pusėtinos. Žiūrėdama išilgai lazdos ji vėl ėmė judinti klubus ir tą judesį neprityrusi akis būtų galėjusi priimti kaip pasirengimą smūgiuoti. Bleikas jame įžvelgė tai, ką jis iš tikrųjų reiškė.
Labiausiai Bleiką erzino tai, kad ši gudrybė veikė.
– Nežinojau, kad jus čia rasiu, jeigu tai domina, – pasakė Olivija dalykišku tonu.
Tai jau buvo arčiau tiesos. Iš kur ji galėjo žinoti, jei ir pats apie tai sužinojo vos prieš valandą? Nuo vieno penktadienio iki kito apie tai paprastai negalvodavo. Tokia buvo jo darbo specifika, jo gyvenimo dalis.
Pasigirdo garsus stuktelėjimas ir dar vienas kamuoliukas pataikė į taikinį.
– Kadangi jau esame čia, galėtume pasikalbėti apie tai, kas jums trukdo.
– Galėtume. – Jis pasviro į priekį, o ji tuo metu atsitiesė. – Bet juk sakiau, kad nenoriu apie tai kalbėti.
– Pats pradėjote.
– Gailitės, kad dabar ne jūsų darbo valandos, tiesa?
Ji atsiduso.
– Turtai per daug dideli, kad nekreiptumėte dėmesio.
Jei pinigai tikrai būtų jam svarbūs tiek, kiek ji manė, gal ir būtų
