tuo garsėja. Po vienos nakties, kai padaugino alkoholio ir mažai miegojo, atsibudo be antakio.Laiko jam užaugti prireikė gerokai daugiau nei manė.
– Gal nori ko nors atsigerti? – pasiūlė Peinas. – Kavos? Arbatos? Gazuoto vandens?
Setas papurtė galvą.
– Dėkui, nereikia.
Flanaganas mostelėjo jam sėstis, susėdo ir kiti. Atmosfera buvo laisva ir jauki. Trijų vaikinų draugystė kėlė pavydą. Tie vyrukai puikiai jautėsi. Kaip tik to labiausiai trūksta, palikus armiją, – pagalvojo Setas. Armija ne tik buvo jo tikslas, gyvenimo būdas, ten liko visi Seto draugai. Finas Okoneris, neseniai susižadėjęs su savo vaikystės meile ir susiruošęs išvažiuoti į Taibio salą valdyti senos užeigos, ir Gryras Vestas buvo jo komandoje nuo pat karo akademijos laikų. Nors žinojo, kad jie supranta, kodėl Setas privalėjo palikti armiją, jautėsi lyg išdavęs bendražygius. Tarsi jo pasitraukimas būtų sugriovęs tai, ko jau nebeatitaisysi. O gal tai tik kaltės jausmas? Jautėsi palikęs draugus. Apleidęs pareigas per karą…
Tai ir blogiausia. Jis reikalingas savo šaliai, jo reikia kovos draugams. O jis čia, žada įsitaisyti šiltoje vietelėje – saugoti politikus, debiutantes, garsenybes ir žmones, turinčius daugiau pinigų nei proto. Kokia čia garbė? O dar svarbiau, kur ją įžvelgia tie vaikinai?
– Peržiūrėjai darbo pasiūlymą? – paklausė Peinas.
Setas linktelėjo galva. Santūriai vertinant, dosnus. Prie itin viliojamo atlyginimo jam skiriamas dar ir butas. Tiesą sakant, už tokias privilegijas galima tik nuoširdžiai padėkoti. Jis labai myli Keitę ir Mičelą, bet gyventi su jais – visai kas kita.
Keitė buvo įsitikinusi, kad juodu su Miču trikdys jo aistringą gyvenimo būdą. Tai buvo nuoširdus rūpestis, bet ne pagrindinė priežastis, dėl ko Setas troško asmeninės erdvės. Jis metė karjerą ir sugrįžo čia tik dėl jų… Todėl pareikalauti šiokio tokio privatumo – nė kiek ne per drąsu. Be to, gyventi tame name be mamos atrodė… neteisinga. Setas vylėsi, kad kada nors ten jausis jaukiai, bet šiuo metu daugelis dalykų dar priminė netektį.
– Turi kokių nors klausimų? Kas nors neaišku? – paklausė Peinas.
Nė vieno, kuris jūsų neįžeistų, – pagalvojo Setas. Pulkininkas Karlas Garetas rekomendavo Setą šiam darbui, ir jis iki paskutinio atodūsio jausis dėkingas. Jis dirbo su desantininkais, vyrukais, kuriuos suprato, darė tai, ką geriausiai mokėjo, jam buvo pakankamai gerai atlyginama. Ne jų reikalas padėti surasti tikslą naujai pasikeitusiame gyvenime – tai paties Seto rūpestis. Akivaizdu, kad ir šie vaikinai nuėjo tą patį kelią, tik kitomis, daug tragiškesnėmis aplinkybėmis, ir rado vietą po saule. Susiras ir jis. Reikia tikėtis, greitai.
Ir rasti ją gali kartu su gerais vaikinais. Tam tikruose sluoksniuose žinomas kaip Specialistas, Brajanas Peinas buvo šaltakraujis, dalykiškas, beveik meniškas strategas. Neprilygstamai dėmesingas detalėms, jo pasaulyje nėra žodžio atsainus. To jis ir netoleruoja.
Džeimis Flanaganas, neva pasiekęs genijaus ribą intelekto koeficiento nustatymo teste, prieš sutikdamas ir vesdamas pulkininko Gareto dukterį, buvo labai originalus žaidėjas. Aštrus protas, suderintas su galingais raumenimis, – su tokia galia privalu skaitytis. Gajui Makenai neįtikėtinai sekėsi – jis sugebėjo balansuoti ant plonytės linijos tarp pramuštgalviškumo ir tobulybės.
Kaip ir Seto, Gajaus metodai dažniausiai būdavo pagrįsti valia, o ne protu, bet, reikia pasakyti, kad valia jo dar nė karto nenuvylė. Jei pasišaipyti iš Chuano Karloso būtų sugalvojęs Setas, jis jaunikį būtų apvilkęs uniforma, jaunąją – gašliais marškinėliais, o pastorių – apatiniais marškiniais su užrašu Žmonos plaktuvas. Setas šyptelėjo apgailestaudamas, kad šiuo metu nepažįsta vaikinų taip gerai, kad galėtų jiems tai pasakyti. Tokia diena tikrai ateis, bet užsimegzti tokiai draugystei reikia laiko, o jo Setas dabar turi pakankamai. Jis pats sau nusivaipė.
Vyrukai susižvalgė ir Setą apniko nuojauta, kad jie ką tik pasikalbėjo mintimis.
Ir tokiam bendravimui pasiekti reikia laiko.
– Klausyk, Setai, – prabilo Peinas, – paprastai pulkininko atsiųstas naujokas pats norėdavo palikti armiją. Jie pasiekdavo tokią ribą, kai dėl kokių nors priežasčių karjeros tęsti nebegalėdavo. – Jis kiek patylėjo. – Kaip suprantame, tau taip nenutiko.
Būtų nedora meluoti, bet šio pokalbio Setas nenorėjo tęsti. Tačiau, kaip ir daugelio pokalbių pastaruoju metu, šio taip pat neišvengsi. Jis užgniaužė atodūsį.
– Ne, – prisipažino. – Ketinau siekti karjeros armijoje. Taip buvau numatęs įstodamas ir atsarginio varianto – o ir kitos profesijos – nebuvau suplanavęs.
– Tu mokeisi Atsargos karininkų rengimo korpuse, tiesa? – paklausė Džeimis. – Po Džordžijos universiteto?
Setas linktelėjo. Pirmyn,šunys. Jis vis dar buvo jų gerbėjas ir išdidus absolventas.
Sprendžiant iš kambaryje išdėliotų atmintinų daiktų apie Alabamą, jie irgi. Nikas Sabanas laimėjo tryliktąjį Nacionalinį čempionatą, bet niekada nesišypsančiam treneriui toli iki Berio Brajantošlovės.
Setas atsiduso vildamasis kiek palengvinti sunkumą krūtinėje.
– Neabejoju, kad pulkininkas papasakojo, jog prieš septynis mėnesius netekau mamos ir pažadėjau jai kaip galėdamas greičiau sugrįžti. Turiu jaunesnę seserį ir sūnėną… ir esu vienintelis jiems likęs artimas žmogus. – Tiesą sakant, atvirkščiai, – staiga dingtelėjo Setui, ir jis nutilo. Sumirksėjo stengdamasis susikaupti. – Motina norėjo, kad būčiau netoli jų, – pagaliau išlemeno. – Pažadėjau, todėl esu čia.
– Na, nereikia nė sakyti, kaip mes džiaugiamės, – tarė Peinas. – Suprantame, kad tau reikės prisitaikyti, tačiau tikimės, kad puikiai susidorosi su viskuo, ką tau pakišime.
– Aš dėl to ypač džiaugiuosi, – sukikeno Makena pykštelėdamas energinio gėrimo kamštį. – Tai reiškia, kad pakeisi mane šį savaitgalį Ono saloje. – Aiškiai sutrikęs vyrukas pasitrynė barzdą. – Kažkodėl Džulijai nepatinka, kai apsimetinėju kitos moters mylimuoju.
Jei būtų valgęs, Setas tikrai būtų paspringęs.
– Atsiprašau?
Nespėjus atsigauti, Peinas atvertė segtuvą, kurį skaitė, Setui ateinant. Jis dėbtelėjo į Gajų, bet šis tik išmaukė paskutinius lašus ir begėdiškai nusivaipė.
– Trentas Makviljamsas, – tarė Peinas, kilstelėdamas šviesų antakį. – Ar neskambus vardas?
Setui vos neatvipo žandikaulis.
– Orlando Mustangų puolėjas? Tas Trentas Makviljamsas? – Pietryčių konferencijos karalius, vienas iš pirmųjų atrinktų Alabamoje gimusių ir augusių vaikinų. Matyt, atrodo neprastai. Turėtų būti gražuolis – juk turi visą klubą gerbėjų, pasivadinusių Trento kekšėmis, leidžia laiką su kantri muzikos žvaigždėmis bei Holivudo elitu. Jis ne tik ypatingai talentingas puolėjas, jis tikra žvaigždė.
Peinas šyptelėjo.
– Tas
