sustingo, ir veikiausiai tai buvo labiausiai ją kada nors operacinėje sutrikdžiusi akimirka.
Per kelias sekundes susitvarkė su arterija; seselė išsiurbė kraują ir vėl paruošė operuojamą vietą. Ana išgirdo, kaip Lukas giliai įkvepia, ir pakėlusi akis pamatė, kaip jis mirkčioja, stengdamasis grįžti į realybę. Operacija tęsėsi, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Vis dėlto kažkas pasikeitė. Gal tai pripažinimas, kad Ana išgelbėjo padėtį, o gal pradžia tokio ryšio, kuris sutvirtina komandą.
– Jeigu kilstelėčiau širdį, – netrukus tyliai prakalbo Lukas, – kur kas lengviau pašalintum likusią dalį. Ar užteks to, ką matei?
– Taip. – Anos širdis suplakė smarkiau ne iš baimės – veikiau iš jaudulio. Dėl iššūkio išbandyti kai ką nauja. Nuo minties, kad išmoks tokių dalykų, kurių neparodytų niekas kitas. Ir nuo jausmo, panašaus į palengvėjimą, nes jos ateitis Šventojo Pirano ligoninėje nebeatrodė tokia blanki. Kiek atlėgo netgi tas pirma užplūdęs pyktis vyrui, kuris išstūmė ją iš pareigų. Pareigų, kurias ji desperatiškai troško išlaikyti.
Ačiū Dievui, kad jos ranka nesudrebėjo imdama skalpelį. Dar labiau širdį glostė tylios Luko pagyros, kai stebėjo jos darbą.
– Puiku. Taip ir toliau. Kuo daugiau pašalinsime, tuo didesnės paciento galimybės.
Užbaigus procedūrą, paciento būklė buvo gera; Lukas galiausiai žengtelėjo nuo stalo, nusitraukė pirštines ir padėkojo visiems už sėkmingai atliktą operaciją. Sukdamasis eiti, nusismaukė kaukę, ir Ana pirmąkart pamatė daugiau nei tas skvarbias mėlynas akis.
Išvydo nesišypsantį veidą, kurį nuo nosies iki burnos kampučių kirto gilios raukšlės. Plačios lūpos atsvėrė nemažą nosį. Tokios išvaizdos nepavadinsi klasikiniu grožiu, bet buvo sunku nusigręžti. Nepagražintas, nenublizgintas vyriškumas traukė akį. Tos raukšlelės virš nosies irgi dar matyti; regis, įsirėžusios visam laikui. Artindamasis prie dvivėrių operacinės durų, Lukas vilkosi krauju suteptą chalatą. Ana pamatė tvirtus tamsiai įdegusių rankų raumenis. Būtų galėjusi prisiekti, kad durys atsidarė pačios, nors tai neįmanoma, tačiau vyro ūgis ir valdinga eisena vertė tuo patikėti.
Lukas Deivenportas – ne tik chirurgas, bet ir karys.
Visos moterys operacinėje nenuleido akių nuo tolstančios nugaros, be abejonės, jos lygiai taip pat prikaustytos kaip Ana, nors ji vienintelė žinojo, kad Luko įvaizdis klaidinantis.
Taip, Luko, kaip talentingo chirurgo, reputacija pasitvirtino, ir jis atrodė pasirengęs prisileisti ją taip arti, kad ji galėtų mokytis vertingų naujų įgūdžių, bet… kas, po galais, nutiko prasidėjus tam kraujavimui?
Ar Lukas bent pats pajautė, kada atitrūko nuo realybės? Juk niekaip nesureagavo į jos veiksmus toje situacijoje. Tarnaudamas fronto linijoje buvo sužeistas. Taip sunkiai, kad nebegalėjo grįžti kariuomenėn. Gal sužeidė ne tik į koją? Gal jis patyrė galvos traumą, kuri sukėlė kokią nors epilepsijos formą? Jo elgesį paaiškintų absanso priepuolis, kai ligonis nebesiorientuoja aplinkoje ir sustingsta kartais beveik minutei, bet jei taip yra, Lukas nebeturėtų imti į rankas skalpelio.
Toks paaiškinimas neįtikimas. Patyrusio priepuolį žmogaus veidas būtų tuščias, o Lukas atrodė… lyg pamatęs vaiduoklį. Tarsi įpuolęs į praeitį, iš kurios negali sugrįžti. Tai labiau tikėtina, bet ne ką labiau pateisinama.
O kas, jeigu jis būtų užkliudęs plaučių arteriją arba, dar blogiau, aortą? Net kelios brangios sekundės, uždelstos stabdant kraujavimą iš šių kraujagyslių, gali būti pražūtingos. Ana labiausiai nerimavo dėl to, kad galbūt ji vienintelė pastebėjo tą įvykį, taigi ką nors pasakiusi gali būti išvadinta pavyduole. Gal netgi kerštaujančia už Luko priekaištą dėl vėlavimo pasirodyti operacinėje. Niekam ne paslaptis, kad per konkursą dėl skyriaus vadovo pareigų pasirinko Luką, o ne ją. Dabar visi išpūtę akis stebėjo, kaip jai sekasi prisitaikyti prie naujo vaidmens. Neįsivaizduojama, kaip per pirmas bendro darbo valandas reikėtų mesti kaltinimus, kurie turėtų didelės įtakos Luko karjerai.
Tik vienas žmogus galėtų suprasti jos susirūpinimą. Tas žmogus veikiausiai viską paaiškins taip, kad nebeliks būtinybės toliau nagrinėti šį reikalą. Lukas mažų mažiausiai nusipelnė išgirsti tokius žodžius akis į akį, tačiau pokalbis turėtų būti privatus.
O dabar reikia skirti visą dėmesį pacientui – jį perveš į reanimacijos palatą, o vėliau įkurdins intensyvios priežiūros skyriuje, ten jis bus stebimas ir gydomas po operacijos. Padedama stažuotojo Ana dar turės atlikti operaciją – reikės išimti iš krūtinkaulio vielas pacientei, kuriai širdies operacija atlikta jau seniai, tačiau ji vis dar jautė skausmus, ir tai veikiausiai dėl reakcijos į svetimkūnius. Procedūra ilgai netruks. Paskui per pietų pertrauką Ana planavo šnektelėti su Luku ir pasisiūlyti pavedžioti jį po palatas, supažindinti su širdies chirurgijos skyriaus pacientais.
Gal reikėtų skirti tą laiką asmeniškesniam dalykui. Įvertinti žmogaus, kuriuo ji turės pasitikėti, kad apskritai galėtų kartu dirbti, principingumą. Kažkodėl būsimas susitikimas su Luku Deivenportu gąsdino labiau nei viskas, ką Ana iki tol patyrė.
Apie tai reikia galvoti kaip apie naują profesinį iššūkį. Trauktis arba stengtis palengvinti padėtį – tokios alternatyvos ji neturėjo, todėl teks kalbėti tiesiai. Ryžtingai sau linktelėjusi, Ana nusekė paskui Kolino lovą iš operacinės. Nusprendusi pasikalbėti su Luku, beveik šypsojosi. Ana neabejojo, kad jeigu ji atsidurtų Luko vietoje, jis nepaliktų šio klausimo neišspręsto. Veikiausiai griebtų jautį už ragų iškart, nė negalvodamas, kad padarys jai gėdą kitų akivaizdoje.
Ko gero, tai subtili proga parodyti ne tik savo gebėjimą atlikti jo darbą, bet ir tai, kad ji galbūt dirba geriau.
Mintis apie asmenišką pokalbį su ponu Deivenportu jau ne vien gąsdino.
Ana pasijuto pažvalėjusi.
Antras skyrius
Poreikis pabėgti užvaldė.
Bet jis negalėjo to padaryti.
Persirengimo kambaryje nusiplėšęs operacinės drabužius, Lukas pasuko tiesiai į dušą, tačiau niekaip negalėjo nusiplauti tų kelių sekundžių per Kolino Herberto operaciją palikto jausmo. Paleidęs drungną vandenį, nepajuto pažįstamo nusiraminimo. Net ledinis dušas, kuriuo baigė maudynes, neišvarė prisiminimų iš galvos, nors pagelbėdavo nuvyti naktinius košmarus.
Drabužiai varžė. Kelnės ir marškinėliai atvira apykakle pernelyg minkšti odai, pratusiai prie storos maskuojamųjų drabužių medžiagos. Bent jau nereikėjo ryšėti kaklaraiščio – kaspino ant dailaus paketėlio. Kaip juokingai atrodytų, juk mieliau už viską užsimestų ant pečių neperšaunamą Kevlar liemenę. Jaustų apsauginių šarvo plokščių svorį ir išsipūtusias kišenes, prikištas visko, ko bet kurią akimirką gali prireikti.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив
