sekso. Jau laikas, Ele. Tomas parklupdė tave ant kelių. Bet praėjo metai – nebeleisk jam laimėti.
Nebeleisk jam laimėti.
Katios patarimas, kaip visada šiurkštus, rikošetu šokinėjo aplink Elės galvą. Ar ji iš tiesų nori praleisti naktį dulkindamasi su nepažįstamu vyru? Ne. Bet visą naktį galvoti, kad Tomas tai daro su naujutėle žmona, – dar prasčiau.
– Gerai, – atsiduso ji. – Gerai jau.
Katia išsišiepė ir stumtelėjo Elę petimi.
– Tik pabandyk, Ele, gerai? Tiek teprašau. Ir nediagnozuok kokios nors ligos vos jam prisėdus šalia.
– Na, gerai, gerai. Pabandysiu, juk pažadėjau.
Tik pabandyk. Tik pabandyk, – aidėjo Elės smegenyse ponui Gražuoliui išsidrėbus ant gretimos baro kėdės.
– Sveikos, damos, kaip šį vakarą sekasi?
Katia suspaudė Elės ranką ir nutaisė spindinčią šypseną.
– Pasakiškai, – linksmai atsakė. – O kai tu čia, dar geriau.
– Ir kodėl tokios nuostabios gražuolės bare sėdi vienos?
Nuo tokių tuščių plepalų Elė net sudrebėjo. Vaikinas akivaizdžiai puikiai išmanė viliojimo meną. Elė pasiruošė numanomam Kur tu buvai visą mano gyvenimą? Ir stropiai stengėsi nekreipti dėmesio į kreivą nosies pertvarą ir infekciją.
Tik pabandyk.
Ir ji pabandė.
Kokias penkias minutes klojosi puikiai. Jis abiem užsakė po saldų kokteilį. O tada uždavė lemtingą klausimą:
– Kuo dirbi, Ele?
Ši atsakė nė nepagalvojusi:
– Aš – smegenų chirurgė. – Katia įsitempė, o ponas Gražuolis nusikvatojo net atsilošęs. – Ne, aš tikrai smegenų chirurgė. – Ar bent neseniai buvau. – Gal esi girdėjęs – neurochirurgė? – paaiškino besišaipančiam vyrui supykusi, kad šis netiki.
Pono Gražuolio šypsena suvirpėjo ir išbluko, Elė ne tiek pamatė, kiek pajuto, kaip nusviro Katios pečiai.
– O, tikrai? – tarė jis tuštindamas taurę ir žvilgčiodamas į laikrodį. – Na, hmm… buvo smagu susipažinti, damos, bet aš… hm… skubu.
Elė stebėjo, kaip ponas Gražuolis sprunka, lyg ji būtų prisipažinusi turinti Ebolos virusą.
Katia piktai dėbtelėjo į draugę:
– Kas?
Ši tik rankomis skėstelėjo:
– Juk nė neužsiminiau apie jo į akis krintantį sinusitą, ar ne?
Katia pakėlė antakius:
– Neurochirurgė?
– Bet aš ir esu neurochirurgė. Kodėl niekas netiki?
Katia atsiduso:
– Nes tai klišė, brangioji.
– Klišė būti neurochirurge?
Gera sužinoti, kad dešimtmetis studijų ir žudomai sunkių pamainų nuvertinti iki klišės. Na, bet juk visas gyvenimas pastaruoju laiku čiuožia žemyn. Koks skirtumas, vis tiek atgal ji nebegrįš.
Niekada.
– Ne, brangioji. Tavo elgesys – klišė. – Katia atsiduso žiūrėdama į draugę. – Turėtum žinoti, kad vyrus tai gąsdina.
Ši išpūtė akis:
– Katyte Katia, neturiu laiko urviniams žmonėms.
– Šį vakarą turi, brangioji. Šį vakarą turi.
Elė papurtė galvą.
– Ak, nežinau, Katia… Man niekada nesisekė.
Katia nusišiepė:
– Na, tau pasisekė, kad esu aš. Pasitikėk manimi, apsiribok dabartine profesija, gerai? Prisimeni kavinę?
Elė abejodama sukando apatinę lūpą.
Kaip galėtų užmiršti?
– Pažadėjai pamėginti, – neatlyžo draugė.
– Gerai, susitarėme.
Maksas Šeringtonas nenoromis atsekė paskui savo draugą Pitą į barą. Dievas liudytojas, jis širdgėlą mieliau skandintų toliau nuo žmonių akių. Turėjo namie mielą buteliuką kliento dovanoto škotiškojo, kurį išsaugojo būtent šiai dienai.
Geltonojo voko iš teismo dienai.
Niekas geriau už dvidešimties metų senumo škotiško viskio butelį nenuramins įtampos vyro pečiuose ir gėlos krūtinėje.
Tačiau Pitas primygtinai reikalavo. O Maksas žinojo: kai šis užsispiria, atsakymo ne nepriima. Be to, neabejojo, kad draugo ketinimai patys geriausi. Pitas jaudinasi dėl Makso ir jo antivisuomeninio elgesio pastaruosius pusantrų metų.
Maksas pagalvojo, kad gali skirti draugui šiek tiek laiko, juo labiau tokią dieną. Neabejojo, kad toks paukštyčių magnetas, jei tokių iš viso būna, po valandos kokią nors pasičiups, o jis ramiai keliaus namo pas pilnutėlį butelaitį.
– Puiku, atnešiu pirmą partiją, – tarė Pitas akimis naršydamas barą skersai išilgai.
Akys užkliuvo už blondinės raudona suknele su kojomis iki pat pažastų.
Ir dar pažiūrėk – ji turi draugę.
Jis nusišypsojo ir bakstelėjo Maksui į krūtinę.
– Manau, kad radau tavo rūpesčių sprendimą.
Maksas pasekė draugo žvilgsnį ir vos garsiai nesudejavo.
– Kam, po galais, man reikia Torės klono? Maniau, atsitempei, kad užmirščiau žmoną.
– Buvusią žmoną, bičiuli, – pabrėžė Pitas.
Buvusią. Tiesa. Nuo šiandien oficialiai: gavo dokumentus. Tikrai pradės galvoti apie ją būtuoju laiku.
– Buvusią, – niūriai pakartojo Maksas.
Pitas paplojo jam per nugarą.
– Nusiramink, blondinė man. Tau – žavioji draugė.
Maksas pažvelgė į antrą merginą. Veidas gražus, akys didelės, kiek riesta nosis ir lyros formos lūpos. Palyginti su meistriškai išdažyta blondine ši atrodė gana santūri. Nei makiažo, tik kažkoks
