>Pirmas skyrius
– Ponios ir ponai, sveiki atvykę į Rytų pakrantės traukinį, išvykstantį šešioliktą valandą dvidešimt dvi minutės iš Kings Kroso stoties į Edinburgą. Traukinys stos Piterbore, Stiveneidže…
Širdžiai beprotiškai daužantis į šonkaulius, po paskutinės minutės lėkimo per platformą su per siūles kone trūkstančia rankine, Sofija Grynham atsirėmė į traukinį ir išleido ilgą palengvėjimo atodūsį.
Suspėjo.
Žinoma, palengvėjimas gal buvo ne laiku, juk ji atlėkė tiesiai iš filmo apie vampyrus aktorių atrankos, tad vis dar dėvėjo juodo satino suknelę su korsetu – ji vos dengė Sofijos užpakaliuką, ir juodus ilgus aukštakulnius, kurie atrodė greičiau viliojamai nei vampyriškai. Tačiau svarbiausia, kad ji suspėjo į traukinį ir nenuvylė Džaspero. Tiesiog teks nenusivilkti palto, kad jos nesuimtų už nepadorią išvaizdą.
Nors, žinoma, Sofija ir nenori jo nusivilkti, pamanė niūriai, stipriau juo apsisiausdama, kai traukinys truktelėjęs pajudėjo. Jau ištisas savaites iš alavo pilkumo dangaus be paliovos snigo, o pagrindinėse naujienose nuolat skambėjo žodžiai: Didieji šalčiai. Neseniai šitaip šalo ir Paryžiuje, nors ten sniegas atrodė švaresnis; bet kai Sofija prieš dvi dienas išėjo iš savo nuomojamo buto, ant langų iš vidinės pusės buvo storas ledo sluoksnis.
Atrodė, kad ji šąla jau neįtikimai ilgai.
Temo. Iš palei geležinkelį stovinčių ofisų pastatų langų ant pilko sniego liejosi šviesa. Keisdamas bėgius traukinys sulingavo po Sofijos kojomis, ir ji, to nesitikėjusi, taip susvyravo ant savo kvailų aukštakulnių, kad kone užkrito ant nerimastingai atrodančio studento, grįžtančio iš restorano vagono. Jai išties reikėtų susirasti tualetą ir persirengti ką nors padoresnio, bet dabar, kai pagaliau niekur nebeskubėjo, ją staiga užplūdo nuovargis. Pakėlusi rankinę Sofija nerangiai nusitempė ją į artimiausią vagoną.
Širdis smuktelėjo. Iškart buvo aišku, kad visos vietos užimtos, praėjime prigrūsta pirkinių maišelių ir lagaminėlių, o po sėdynėmis pakišti sunkūs žieminiai paltai. Murmėdama atsiprašymus ir mėgindama praeiti ir neišversti niekam iš rankų jų popierinių kavos puodelių savo rankine, Sofija pagaliau pateko į kitą vagoną.
Čia buvo taip pat blogai kaip ankstesniame. Triumfo jausmas, užplūdęs jai spėjus į traukinį, pamažu nyko keliaujant iš vieno vagono į kitą, atsiprašinėjant pakeliui, kol pagaliau pateko į vieną, kuriame buvo kur kas mažiau žmonių.
Maudžiantys Sofijos pečiai su palengvėjimu nusileido. Bet tuoj vėl įsitempė, kai mergina pastebėjo minkštu kilimu užtiestą praėjimą, mažutes švieseles ant stalų ir prabangias sėdynes, ant kurių galvos atramų puikavosi užrašas Pirma klasė.
Velniava.
Vagone sėdėjo kone vieni verslininkai, Sofijai einant pro šalį nė nepasivarginę pakelti galvų nuo savo nešiojamųjų kompiuterių ir laikraščių. Jos telefono skambutis – Je Ne Regrette Rien – Paryžiuje atrodė šmaikščiai ironiškas, bet tyliame vagone, rodės, savo žavesio neteko. Vienoje rankoje laikydama abi rankinės rankenas ir mėgindama neleisti jai nukristi ir pademonstruoti visą viduje sukrautą košmarą, kita rausdama palto kišenes, Sofija jautė, kaip jos link sukasi galvos, per akinių ir laikraščių viršų į ją krypsta žvilgsniai. Desperatiškai numetė rankinę ant artimiausio staliuko ir išsitraukė iš kišenės telefoną pačiu laiku, kad ekrane spėtų pamatyti Žano Klodo vardą.
Velniava!
Prieš kelis mėnesius jos reakcija būtų buvusi visai kitokia, pamanė Sofija greitosiomis spustelėdama skambutį atmetantį mygtuką. Na, bet prieš tuos kelis mėnesius ji vis dar įsivaizdavo Žaną Klodą esant laisvos sielos paryžietį menininką. Kai pirmąsyk pamatė Žaną, jis atrodė toks lengvabūdiškas, pristatydamas paveikslus į filmavimo aikštelę, kurioje ji dirbo. Lengvabūdiškas ir kerintis. Tikrai ne toks, kuris galėtų kada virsti dusinančiu ar savininkišku, ar…
Ne. Sofija tikrai negalvos apie tai, kokia nesėkme virto paskutinis jos romantinis nuotykis.
Klestelėjo į artimiausią vietą staiga pasijutusi pernelyg pavargusi, kad eitų toliau. Juk negali judėti amžinai, tarė sau, vangiai mėgindama pajuokauti. Priešais ją sėdėjo eilinis verslininkas, pasislėpęs už didžiulio laikraščio, kurį buvo sulankstęs taip, kad priešais Sofiją atsidūrė horoskopų skiltis.
Tiesą sakant, verslininkas nebuvo visai pasislėpęs; ji matė laikraštį laikančias jo rankas – įdegusias, ilgapirštes, stiprias. Ne verslininko rankos, abstrakčiai pamanė ji atitraukdama nuo jų žvilgsnį ir pažvelgdama į prognozę svarstyklėms. Būkite pasiruošę sunkiai dirbti, kad padarytumėte gerą įspūdį, perskaitė. Dvidešimtos dienos pilnatis bus puiki proga parodyti kitiems, koks iš tiesų esate.
Velnias. Šiandien dvidešimta. Ir nors Sofija buvo pasirengusi suvaidinti Oskaro vertą vaidmenį, kad įtiktų Džaspero šeimynai, tikrai netroško, jog jie pamatytų, kokia ji iš tiesų.
Tuo metu vėl pradėjo plyšauti Edita Piaf. Sofija suvaitojo: kodėl Žanas Klodas nesupranta užuominų? Ji paskubomis griebė telefoną, norėdama išjungti jį ir Editą, tačiau tą akimirką traukinys sulingavo ir jos pirštas netyčia paspaudė atsiliepimo mygtuką. Po sekundės Žano Klodo balsas, marinuotas Merlot vyne, puikiai girdėjosi tiek jai, tiek maždaug penkiolikai verslininkų.
– Sofija? Sofija, kur tu?..
Staigiai susivokusi ji pertraukė Žaną, nesuteikusi progos tęsti.
– Sveiky, pasiekėte madam Sofijos, astrologės ir kortų būrėjos, balso paštą, – sukniaukė ji atmesdama plaukus atgal ir prisimerkdama savo pačios atspindžiui tamsiame lango stikle. – Jaigu palyksitia savo vardą, telefono nūmerį ir zodiako žianklą, paskambinsiu jūms su informacija, ką lykymas tūry jūms numatęs…
Sofija staiga nutilo, pametusi mintį ir pajutusi elektros iškrovą, kai suprato, kad spokso tiesiai į lange atsispindinčias vyro akis.
O gal greičiau iš už laikraščio jis spoksojo jai į akis. Vyriškio galva buvo nuleista, veidas lange atrodė vaiduokliškai, bet tamsios akys, rodėsi, žvelgia tiesiai į ją.
Akimirką Sofija negalėjo daryti nieko kito, tik atsakyti jam žvilgsniu. Palyginti su ryškiu marškinių baltumu, vyro oda buvo įdegusi, o tai atrodė keistai prie tokio griežto, asketiško veido. Jo veidas buvo lyg viduramžių riterio prerafaelitų paveiksle – gražus, bekraujis, tolimas.
Kitaip tariant, visiškai ne jos skonio.
– Sofija? Ar tei tiu? Sūnkiai tavia girdžiu. Ar tiu autobuse? Pasakyk, kada atvyksti ir pasitiksiu tavia prie Gare du Nord.
Ak, ji visai pamiršo Žaną Klodą. Susikaupus Sofijai pavyko žvilgsnį atitraukti nuo lango ir dėmesį sutelkti į problemą, tiesiogine to žodžio prasme, jos rankoje. Geriausia paprasčiausiai prisipažinti, nes kitaip jis skambinės visą savaitgalį, kol ji bus su Džaspero šeima, ir sugadins jos mielos, svajingų akių merginos paveikslą.
– Aš ne autobuse, ne, – atsargiai tarė. – Šįvakar negrįšiu.
– Allors, tada? – pareikalavo jis. – Paveikslai – man reikia tavęs čia. Reikia pamatyti tavo odą – pajusti ją, įamžinti kontrastą su lelijų žiedlapiais.
Nuoga su lelijomis buvo vizija, kuri, kaip tvirtino Žanas Klodas, aplankė jį tą akimirką, kai jis pirmąsyk pamatė Sofiją bare prie Marė, netoli filmavimo aikštelės. Tą savaitgalį buvo atvykęs Džasperas ir manė, jog tai juokinga. Sofija, siaubingai pamaloninta ekstravagantiškų Žano Klodo komplimentų apie jos odą it lelijų žiedlapiai ir plaukus kaip liepsnos bei to, kad buvo pastebėta, nusprendė, jog jos tapymas
